Popierinės žvaigždės iš konditerinių maišelių užbūrė turbūt prieš ketverius metus, kai pamėginau kelias pirmą kartą pagaminti kalėdinei žurnalo fotosesijai. Patiko taip, kad kasmet padarau dar bent po vieną – ir sau, ir dovanų. Smagu, kad kokį motyvą nupieši ir iškirpsi, tokią žvaigždę turėsi. Jos VISADA išeina nuostabios, nereikės nieko matuoti baiminantis, kad koks centimetras ims […]
Priešpaskutinę paskutinio rudens mėnesio savaitę, prieš pat įžengiant į gruodžio karuselę, kuri tęsis iki Kalėdų, – bandelių terapija. Ir galbūt nedidelė žiemos šventinių kepinių repeticija, nes bent jau aš neįsivaizduoju šaltojo laikotarpio be mielinių gardėsių. Bandelės didelės ir gardžios. Šiltos – apskritai neatsivalgomos. Tešla tinkama įvairioms kitoms bandelių versijoms ar net dideliam pyragui. Ji pavyksta […]
Gravlax (pavadinimą galima būtų šifruoti kaip užkasta lašiša) kilo iš Švedijos. Pasakojama, kad viduramžiais druska buvusi brangi, todėl senieji švedai sugalvojo alternatyvų konservavimo būdą: lašišos filė dėdavo į iškastą ir vandens bei pačios žuvies kraujo pripiltą duobę, užberdavo ją beržų žieve ir įvairiais prieskoniais bei žolelėmis. Šitaip būdavo iš- (ir už-) kasinėti ištisi sodai Švedijoje, […]
Šiemetė vasara mane pasigrobė. Senokai neturėjau jos tokios vėjavaikiškos, kai rytai būna labai ilgi, o vakarai, regis, nesibaigiantys. Kartais šiek tiek per daug angliavandenių ir pietų miego, kartais – vyno, knygų (per pusantro mėnesio – penkios, buvau klaikiai pasiilgusi skaityti sau, o ne darbo reikalais), pasivaikščiojimų, pokalbių, bet daugiausia – tiesiog švento nieko neveikimo, dykinėjimo […]
Būna ir taip, kad dar net neragavęs jau žinai, jog radai savo desertą. Taip nutiko su šiuo braškiniu tiramisu, kurio receptą skaitydama Yotam Ottolenghi tinklapį jau senokai buvau išsisaugojusi. Ir kai prieš kelias savaites nusipirkusi dėžutę braškių iš šiltųjų kraštų nutariau, kad noriu jas panaudoti desertui, prisiminiau tą raidėmis pabirusį skonį. Dalis recepte naudojamų braškių kepamos orkaitėje […]
Šafranai pasižymi subtiliu, su jokiu kitu prieskoniu nesipainiojamu, skoniu. Kartais jis regisi kartokas, net metališkas, bet tuojau pat poetiškai pražysta gėlių, medaus ir gaivaus jūros vėjo tonais. Brangiausias pasaulyje prieskonis Lietuvoje niekada nebuvo populiarus greičiausiai dėl kultūrinių priežasčių (nors metrikose rašoma, kad ant mūsų stalų pakliuvo Vytauto Didžiojo laikais drauge su cinamonu, ryžiais, pipirais ir […]