Kalėdos – tai metas, kai kiekviena akimirka atrodo ypatinga, o skoniai įgauna magiško žavesio. Labai mėgstu visus aguoninius kepinius, ypač per šventes, kai jie konkuruoja su cinamonu prikvėpintais gardėsiais. Sunku atsispirti – o ir nereikia, juk pačios gražiausios žiemos šventės nutinka vos kartą metuose. Šis kalėdinis aguonų tortas su bruknėmis – ne tik saldus desertas, […]
Kasmet, kai labiausiai stinga saulės ir šviesos, gruodžio 13 dieną Švedijoje švenčiama Šv. Liucijos diena – žiebiamos žvakės, skamba dainos ir kepamos lussekatter – šafraninės bandelės, pagardintos razinomis arba džiovintomis spanguolėmis. Laikoma, kad geltona bandelių spalva tamsiausiu metų laiku turinti atbaidyti blogį ir teikti viltį – nuo gruodžio 13-osios saulė iki pat Kūčių leidžiasi vis […]
Popierinės žvaigždės iš konditerinių maišelių užbūrė turbūt prieš ketverius metus, kai pamėginau kelias pirmą kartą pagaminti kalėdinei žurnalo fotosesijai. Patiko taip, kad kasmet padarau dar bent po vieną – ir sau, ir dovanų. Smagu, kad kokį motyvą nupieši ir iškirpsi, tokią žvaigždę turėsi. Jos VISADA išeina nuostabios, nereikės nieko matuoti baiminantis, kad koks centimetras ims […]
Priešpaskutinę paskutinio rudens mėnesio savaitę, prieš pat įžengiant į gruodžio karuselę, kuri tęsis iki Kalėdų, – bandelių terapija. Ir galbūt nedidelė žiemos šventinių kepinių repeticija, nes bent jau aš neįsivaizduoju šaltojo laikotarpio be mielinių gardėsių. Bandelės didelės ir gardžios. Šiltos – apskritai neatsivalgomos. Tešla tinkama įvairioms kitoms bandelių versijoms ar net dideliam pyragui. Ji pavyksta […]
Gravlax (pavadinimą galima būtų šifruoti kaip užkasta lašiša) kilo iš Švedijos. Pasakojama, kad viduramžiais druska buvusi brangi, todėl senieji švedai sugalvojo alternatyvų konservavimo būdą: lašišos filė dėdavo į iškastą ir vandens bei pačios žuvies kraujo pripiltą duobę, užberdavo ją beržų žieve ir įvairiais prieskoniais bei žolelėmis. Šitaip būdavo iš- (ir už-) kasinėti ištisi sodai Švedijoje, […]
Šiemetė vasara mane pasigrobė. Senokai neturėjau jos tokios vėjavaikiškos, kai rytai būna labai ilgi, o vakarai, regis, nesibaigiantys. Kartais šiek tiek per daug angliavandenių ir pietų miego, kartais – vyno, knygų (per pusantro mėnesio – penkios, buvau klaikiai pasiilgusi skaityti sau, o ne darbo reikalais), pasivaikščiojimų, pokalbių, bet daugiausia – tiesiog švento nieko neveikimo, dykinėjimo […]