ir kita gyvenimo poezija + proza
Kišenėj telefonas, ant pečių kuprinė. Joje – lietpaltis, nes lyg ir žada lietaus, o piniginėj šalia tapatybės kortelės – banko, nes Kopenhagoj grynųjų nereikia. Kopenhaga – mano pirmas skandinaviškas rendez-vous. Vieną rytą perskaičiau, kad ten faina, ir vakare jau turėjau bilietus. Paskaitinėjusi dar šen bei […]
Taip smagiai lyja, kad tik ir norisi nesikelt, gulinėt kojas nuo lovos nukorus, atsinešti maisto į patalus, skaityti, žiūrėt pro langą (papildomas bonusas, kai iš lovos gali matyti dangų), niurkyt katiną ar vis užmest akį į ‘Fargo’ (blemba, pirmas sezonas taip užkabino, kad trinu rankas, […]
Britiškas Eton mess – per nesusipratimą sukurtas desertas. Ar bent jau taip pasakoja jo istorija. Britų grietinėlės sūnų pamėgtame Itono koledže XIX amžiaus pabaigoj vyko kriketo mačas. Neaišku, kuo jaunimėlis gardžiavosi pietums, bet po jų skubėta patiekti desertą – pavlovą su plakta grietinėle ir braškėmis. […]
Kai vakar grįždama namo pakliuvau į balandžio pūgą, supratau, kad nors jau ant nosies gegužė, su gamtos kataklizmais nepakovosi – verčiau susitaikyt, pasistatyt palto apykaklę ir suvalgyti šio to sotesnio už salotas. Nes sušalęs žmogus – piktas žmogus, o tokie niekam nepatinka. Neslėpsiu, kad po […]
Kol nuo 6 ryto maklinėjom tarp sakurų su fotoaparatu, pyragu, kėde ir rekvizitais, spėjom praalkti, todėl perpjauto pyrago nuotrauka tėra viena :) Tai apskritai geras ženklas, nes pyragas paprastas, bet geras – toks, kokie būna varškės pyragai. Skaniausias pabuvęs šaldytuve pernakt, bet iš tiesų nė […]
Kai gyvybiškai prisireikia žalios spalvos lėkštėje, verdu žirnelių sriubą. Ingredientai keli, svarbiausi – žirneliai ir mėtos, jie papildo vienas kitą, laikosi už rankų lyg du įsimylėjėliai pavasario popietę. Dienos lekia pasiutusiai greitai, dar šiek tiek, ir turguj atsiras šviežių šio sezono žirnelių. O kol jų […]
Kadangi figos pagaliau kainuoja tiek, kiek ir turi kainuoti baigiantis jų sezonui, metas desertui.
Nors Yotam Ottolenghi jį vadina klafučiu, man regis, tai nėra visiškai tradicinis kepinys. Pirmiausia dėl to, kad jo tešla ruošiama atskirai plakant kiaušinių trynius ir baltymus, todėl kepinys pavyksta biskvitinis, neįtikėtinai purus.
Lyg debesėlis – atsignybtas gabalėlis ima ir ištirpsta burnoje.
O kaip skaniai kvepia kepdamas!!
Pačios figos ruošiamos tirpinant cukrų, kol jis pavirsta kvapnia karamele, tada ji sumaišoma su trupučiu raudonojo vyno ir citrinų sultimis. Labai fainas derinys. Originaliame recepte dar naudojami švieži čiobreliai. Turėjau tik šiek tiek šviežių rozmarinų spygliukų, bet jie pranyko tarp skonių sluoksnių, et.
Patarimas – neprideginti karamelės, nes skonis apkars, todėl vis pajudinkit keptuvę cukrui tirpstant (ir nenustatykite aukštos ugnies – pakaks vidutinės).
Man patiko labai, šeimai nepatiko keptos figos (bet čia toks asmeninis reikalas, kai arba patinka tik kepti obuoliai, arba nepatinka kepti jokie vaisiai).
Tiesa, ieškodami figų, imkit tamsiausias, minkščiausias – labiausiai sunokusias. O jei nerasit, bandykit su slyvom arba kriaušių gabalėliais – esu tikra, bus lygiai taip pat puiku!
R E C E P T A S
Figų klafutis su raudonuoju vynu
4 porcijos / per 40 min.
110 g cukraus
2 šaukštai raudonojo vyno
1 šaukštas citrinos sulčių
6 figos
2 kiaušiniai
50 g miltų
100 ml liesos grietinėlės
1 šaukštelis nutarkuotos citrinos žievelės
1 šaukštelis vanilės pastos
žiupsnelis druskos
