Kalėdos – tai metas, kai kiekviena akimirka atrodo ypatinga, o skoniai įgauna magiško žavesio. Labai mėgstu visus aguoninius kepinius, ypač per šventes, kai jie konkuruoja su cinamonu prikvėpintais gardėsiais. Sunku atsispirti – o ir nereikia, juk pačios gražiausios žiemos šventės nutinka vos kartą metuose. Šis kalėdinis aguonų tortas su bruknėmis – ne tik saldus desertas, […]
kalėdos
Kasmet, kai labiausiai stinga saulės ir šviesos, gruodžio 13 dieną Švedijoje švenčiama Šv. Liucijos diena – žiebiamos žvakės, skamba dainos ir kepamos lussekatter – šafraninės bandelės, pagardintos razinomis arba džiovintomis spanguolėmis. Laikoma, kad geltona bandelių spalva tamsiausiu metų laiku turinti atbaidyti blogį ir teikti viltį – nuo gruodžio 13-osios saulė iki pat Kūčių leidžiasi vis […]
kepyklėlė
Priešpaskutinę paskutinio rudens mėnesio savaitę, prieš pat įžengiant į gruodžio karuselę, kuri tęsis iki Kalėdų, – bandelių terapija. Ir galbūt nedidelė žiemos šventinių kepinių repeticija, nes bent jau aš neįsivaizduoju šaltojo laikotarpio be mielinių gardėsių. Bandelės didelės ir gardžios. Šiltos – apskritai neatsivalgomos. Tešla tinkama įvairioms kitoms bandelių versijoms ar net dideliam pyragui. Ji pavyksta […]
desertai
Turiu ypatingą ryšį su rudeniu. Kasmet vis pasitikrinu, ar tikrai, ar jausmai tokie pat tvirti, ar žvakių neužpūtė vėjas, ar santykiai šen bei ten nepradėjo byrėti kaip smėlinio pyragėlio krašteliai. Ne, viskas lygiai taip pat, kaip ir pernai metais, ir užpernai, ir dar daug metų prieš tai. Dabar geriausia šviesotamsa, giliausi šešėliai, ryškiausiai sužimba spalvos […]
desertai
Kadangi figos pagaliau kainuoja tiek, kiek ir turi kainuoti baigiantis jų sezonui, metas desertui. Nors Yotam Ottolenghi jį vadina klafučiu, man regis, tai nėra visiškai tradicinis kepinys. Pirmiausia dėl to, kad jo tešla ruošiama atskirai plakant kiaušinių trynius ir baltymus, todėl kepinys pavyksta biskvitinis, neįtikėtinai purus. Lyg debesėlis – atsignybtas gabalėlis ima ir ištirpsta burnoje. […]
desertai
Juodkrantė kasmet pasitinka glėbiu saulės ir jūros. Galbūt mums taip sekasi, o gal esame įminę žemės tarp dviejų vandenų paslaptį, kad ji taip noriai mus priima. Savaitė čia – laikas, kurio lauki visus metus, o tada jau jo nebeskaičiuoji. Juokauju, kad mūsų vasara susideda iš dviejų dalių: jos pradžios ir pabaigos laukimo. O šįkart dar […]