Iš pradžių pasitinka šioks toks chaosėlis. Šiukšlių krūvos pakelėse ir pakrūmėse. Daugybė benamių katinų. Prie judrios gatvės miesto centre piemens ganomos avys, o visai greta – restoranas, kuriame čirškinami avienos kepsniai. Savotiškas arabų stalo etiketas ir negeriamas vanduo iš čiaupo, kurio, teisybės dėlei, buvo paragauta ir nutarta daugiau nebebandyt. Nuteplioti ir, regis, niekada ir nevalomi, […]
salotos
Pirmiausia išsirenku arbūzą. Užtrunku, bilsnodama vieną po kito, kol garsas, sklindantis iš vidaus, pagaliau ima priminti būgną. Namuose paaiškėja, kad neklydau – vos spėju įsmeigti peilį, arbūzas pats suskyla į dvi dalis, po standžiais šarvais atidengdamas saldžią, sultingą raudoną širdį. Suraikau pomidorus, kvepiančius vasaros saule, traškius agurkus, ant rankšluosčio nudžiūti suberiu saldžiarūgštes šilauoges. Trumpai pašildau […]
kepyklėlė
Nors šįryt buvo -2, o nuo vėjo reikia įsisupti į žieminius paltus ir nepamiršti šaliko su pirštinėm (kurie normalių žmonių jau seniai buvo suslėpti spintose ‘iki kito sezono’), gegužė yra stebuklinga. Gamta sproginėja, dirbti nesinori, tik sėdėt po žydinčiais medžiais ir kvėpuoti. Net maisto gaminti nesinori, todėl sukamės su tais pačiais laiko patikrintais patiekalais, prie […]
kepyklėlė
Kai labai labai prisireikia saldaus skanėsto, dažniausiai kepu madlenas. Jas labai paprasta paruošti, gana sparčiai iškepa, o skonių variacijų begalė. Puikios ir su vanile bei citrina, ir šokoladinės. Ir dar jos tokios elegantiškos, subtilios, vos du kąsniai – ir jokios nuodėmės. Mano senutė madlenų kepimo forma skaičiuoja dešimtmetį ir, tikiu, sulauks dar tiek pat. Jei […]
maisto fotografija
Vieną savaitgalį sugalvojau, kad norisi pamarinuotų alyvuogių. Labai skanių esu ragavusi per atostogas Pietų kraštuose, o dabar, kai taip stinga saulės, bent jau pikantiškas maistas gali sukurti atostogų iliuziją. Manau, pavyko visai neblogai. Alyvuogės buvo skanios ir po 12 val. – minimalaus brandinimo stiklainyje laiko, bet dar skanesnės po visų 48 val. Tiesa, labiau patiko […]
desertai
– Šokoladas kaip bučinys – visada geriau, kai jis tirpsta lėtai, – sakė įsimylėjęs herojus viename filme. O gal atvirkščiai? Bet juk esmė ne žodžiuose, o kas lieka po jų. Būna, kad valgai, bet nepastebi, ką. Greitai, bėgte, nes laikas, nes darbas, nes gyvenimas. Kąsniai tampa energija, maistas – tik dar vienu punktu dienos sąraše. […]