Popierinės žvaigždės iš konditerinių maišelių užbūrė turbūt prieš ketverius metus, kai pamėginau kelias pirmą kartą pagaminti kalėdinei žurnalo fotosesijai. Patiko taip, kad kasmet padarau dar bent po vieną – ir sau, ir dovanų. Smagu, kad kokį motyvą nupieši ir iškirpsi, tokią žvaigždę turėsi. Jos VISADA išeina nuostabios, nereikės nieko matuoti baiminantis, kad koks centimetras ims […]
Priešpaskutinę paskutinio rudens mėnesio savaitę, prieš pat įžengiant į gruodžio karuselę, kuri tęsis iki Kalėdų, – bandelių terapija. Ir galbūt nedidelė žiemos šventinių kepinių repeticija, nes bent jau aš neįsivaizduoju šaltojo laikotarpio be mielinių gardėsių. Bandelės didelės ir gardžios. Šiltos – apskritai neatsivalgomos. Tešla tinkama įvairioms kitoms bandelių versijoms ar net dideliam pyragui. Ji pavyksta […]
Turiu ypatingą ryšį su rudeniu. Kasmet vis pasitikrinu, ar tikrai, ar jausmai tokie pat tvirti, ar žvakių neužpūtė vėjas, ar santykiai šen bei ten nepradėjo byrėti kaip smėlinio pyragėlio krašteliai. Ne, viskas lygiai taip pat, kaip ir pernai metais, ir užpernai, ir dar daug metų prieš tai. Dabar geriausia šviesotamsa, giliausi šešėliai, ryškiausiai sužimba spalvos […]
Pasta bolognese – turbūt vienas skaniausių ir paprasčiausių maltos jautienos panaudojimo būdų po įvairių kotletų ir maltinukų. Kvapnus padažas iš pomidorų, raudonojo vyno, dosnaus žiupsnio įvairių žolelių, užpiltas ant pasirinktos pastos ir pagardintas kietuoju sūriu – visiškas šaltojo sezono malonumas. Idėja su moliūgais kilo visai netikėtai, mat iš aną savaitę gamintos sriubos buvo likusi dosni […]
Kadangi figos pagaliau kainuoja tiek, kiek ir turi kainuoti baigiantis jų sezonui, metas desertui. Nors Yotam Ottolenghi jį vadina klafučiu, man regis, tai nėra visiškai tradicinis kepinys. Pirmiausia dėl to, kad jo tešla ruošiama atskirai plakant kiaušinių trynius ir baltymus, todėl kepinys pavyksta biskvitinis, neįtikėtinai purus. Lyg debesėlis – atsignybtas gabalėlis ima ir ištirpsta burnoje. […]
Gravlax (pavadinimą galima būtų šifruoti kaip užkasta lašiša) kilo iš Švedijos. Pasakojama, kad viduramžiais druska buvusi brangi, todėl senieji švedai sugalvojo alternatyvų konservavimo būdą: lašišos filė dėdavo į iškastą ir vandens bei pačios žuvies kraujo pripiltą duobę, užberdavo ją beržų žieve ir įvairiais prieskoniais bei žolelėmis. Šitaip būdavo iš- (ir už-) kasinėti ištisi sodai Švedijoje, […]