Įsimylėjau londonišką pavasarį. Ir pasiklydau laike. Už langų, parkuose, gatvėse, vidiniuose namų kiemeliuose ir širdyje – lietuviškas lietuviškos gegužės vidurys, o kalendoriuje – įpusėjęs britiškas balandis su alyvomis, aitriai kvepiančiomis ievomis, geltonais pienių veideliais, rožinėmis sakuromis, lakštingalomis vakarais, pošiltėmis naktimis ir lengvai rasotais rytais… Šiandien recepto nebus – siunčiu gaivų siuntinuką angliškos šilumos, žiedų, spalvų […]
ir vegetarams
Rytų pasitaiko visokių. Lietingų ir tamsių, nuo stogų varvant lašams į vis didėjančias balutes, o nuo permirkusių skėčių – už apykaklių. Vėsių ir vėjuotų, suveliančių plaukus ir priverčiančių tvirčiau įsisupti į megztinius ir užsisagstyti lietpalčius. Ramių ir tylių, kai namai tušti ir nebylūs, koridoriuje rikiuojasi vienišos šlepetės, ant viryklės pūškuoja arbatinukas, ant spintelės baltuoja puodelis […]
be miltų
Už upės baltu marmuru švyti rūmai, o prieplaukoje rikiuojasi laiveliai. Suoleliai krantinėje nuguldyti paltais ir megztiniais, krykštauja žuvėdros ir mirga vanduo. Tarsi eliksyro įkvepi lengvo ir minkšto pavasario oro. Lėtai iškvepi. Apsigaubi saulės skraiste ir prisimerki žvelgdamas į vandenį. Kažkur toli, toliau nei už upės – sulaikai kvapą – skamba trimitas. Pirmoji žaluma ir kvepianti […]
mėsiška
Šiokiadieniais, kai po darbo dienos galva vis dar pilna miesto ūžesio, mintyse tebesuku rytojaus darbų filmuką ir tenoriu čia ir dabar išsitiesti ant sofos, gaminu troškinius. Žemiškai paprastus, kartais labai daržovinius, kartais tokius, kuriuose telpa ir mėsa, ir daržovės, ir pats skaniausias padažas. Ir sušildančius vėsiais žiemos vakarais, ir lengvesnius pavasariui atėjus. Ir, svarbiausia, tokius, […]
kepyklėlė
Kai kovo vidury virtuvėje pakvimpa Kalėdomis, apima keistas jausmas ir nejučia žvilgteli pro langą, ar vis dar šypsos saulė ir žaliuoja medžiai. Dėl visko kalta bara brith, arba, pažodžiui verčiant, marga duona – klasikinis velsietiškas pyragas, tradiciškai patiekiamas skaniųjų arbatos valandėlių metu. Duona vadinamas dėl to, jog kažkada, seniai seniai, kai dar nebuvo išrasta soda […]
pusryčiai
Namuos žiemos pabaigą žymėdavo Knygų mugė, o pavasarį visad skaičiuodavau nuo Užgavėnių ir Kaziuko. Labiau nuo Kaziuko. Po darbo, per pietų pertrauką arba šeštadienį įsimaišydavom į spalvingą Senamiesčio minią ieškodami kvapų, skonių ir darbščių rankų sukurtos estetikos. Kvepėdavo kažkur verdama žirnių košė, ant ugnies čirškinamos rūkytos dešrelės, viliodavo glazūruoti riestainiai, pyragai ir meduoliai. Grybukai! Visad […]