Kiekvienas metų laikas susideda iš skanių ritualų.
Skrebučių su antaniniais obuoliais ir pirmųjų voveraičių su šviežiomis bulvėmis rudenį.
Saldžių sriubų su džiovintais vaisiais ir sočių vieno puodo troškinių žiemą.
Paprastų salotų su grietine ir pirmųjų žalumynų šaltibarščių pavasarį. Vasarą visuomet nepakartojami saulės sunokinti pomidorai su žiupsneliu druskos, agurkai su medumi ir virtinukai su mėlynėmis.
Ir dar yra braškės. Su pienu.
Daug daug saldžių ir kvapnių braškių, subertų į gilią lėkštę, užbertų šaukšteliu cukraus, papudruotų debesėliu malto cinamono ir užpiltų šaltu pienu – turbūt nerasčiau puikesnio vasariško deserto.
Paprasta, subtilu ir visuomet dvelkia namais, sodu, kvapniais vakarais baigus snigti obelų žiedams ir pradedant žydėti liepoms, pokalbiais prieš miegą ir pokalbiais iki paryčių…
Kassyk, skindama pirmąsias braškes, pagaunu save galvojant: išaugi vaikystę, suaugi, keitiesi, o skoniai išlieka. Tie, užfiksuoti kažkur giliai pasąmonėje, neišdylantys iš atminties ir visuomet tokie savi.
Skoniai, kurių pasiilgsti kasmet. Dalykai, kurie nenusibosta.
