Sunku įsivaizduoti tradicinius sekmadienio arba šventinius pietus be gardaus kepsnio kvapo, kutenančio nosį ir kviečiančio skubėti prie stalo. Šis vištienos kepsnys primena vaikystėje daugelio taip mėgtą netikrą zuikį. Paruošiamas lygiai taip pat paprastai, tik pagardintas žaliomis pistacijų akutėmis, kvapniais rozmarinais ir trupučiu brendžio, jei tik bus skirtas suaugusiems valgytojams. Kepsnio slaptasis ingredientas − šaltai rūkytos […]
Uncategorized
Sveiki! Ar pastebėjote, kur dingo žiema? Jei ne šiąnakt prasiautusi pūga, atrodytų, kad jau tikrų tikriausias pavasaris. Be sniego, šalčio, šiltų pirštinių, kepurių ir karštų arbatos puodelių. Apie imančią trauktis žiemą primena tik puikios prabėgusios šventės, jaukios šeimyniškos akimirkos nuotraukose ir širdyse, ir pirmasis Duonos ir žaidimų žurnalo numeris. Ačiū, kad jį skaitėte ir sklaidėte […]
pietūs
Mano pietūs paprastai greiti. Vis dar mokausi ir Mažylį mokau ramaus laiko už stalo. Be žaislų, knygų, filmų. Bėgiojimų po namus. Tos pamokos nėra lengvos, bet kiekvienas postūmis džiugina. Nesu mama, kuri už viryklės praleidžia pusdienį. Neruošiu ypatingo maisto. Bet ir praktiškai negaminu to, ką man ruošdavo vaikystėje. Mano idėja paprasta: maistas turi būti subalansuotas, […]
desertai
Žinau, kad aš kažkur užtrukau. Palydėjau vasarą ir tyliai išėjau į rudenį. Įdomus buvo ruduo. Ilgas, šiltas ir labai darbingas. Buvo dalykų, kurie ėjos it spragtelėjus pirštais. Buvo ir tokių, kurie subyrėdavo nė neįsibėgėję. Trys mėnesiai prabėgo neįtikėtinai greitai. Žinai, kas yra sunkiausia po ilgos tylos? Vėl atsiversti tuščią popieriaus lapą ir rašyti. Nes nesi […]
desertai
Prieš akis – šienaujama pieva ir ilgas vakaras po dideliu dangumi. Lengvais žingsniais ėjęs mano žmogus staiga sustoja ir sušnabžda: įkvėpk. Dabar. Jauti? Ar užuodi – taip kvepėjo mano vaikystės vasaros, sako, o akyse leidžiasi saulė. Mūsų vasaros tokios pat, šypsaus. Ir prisimenu visas kvailystes, kūlius žolėje, iki paskutinio lašelio nuo lūpų nulaižomus ledus, rieškučiomis […]
desertai
Karštos dienos ir basos kojos. Miestas, su dulkėmis ir įkaitusiu asfaltu likęs kažkur ten, anapus greitkelio, miško ir upės. Rasota žolė rytais, o įdienojus saulė ir daug dangaus – kaip ir įprasta įpusėjus vasarai. Šalti desertai. Ne vien ledai, cassata ar šaldiklin nukištas arbūzas. Lietuviška juoda duona – nerealus dalykas. Ne tik sūrpyragių pagrindams vietoj […]