apie įkvėpimą, maisto fotografiją ir šeivamedžio žiedų duoną

Kai manęs paklausia, iš kur semiuosi įkvėpimo, visada atsakau taip pat abstrakčiai – iš mane supančios aplinkos. Nes ją sudaro koks milijonas kartais pačių netikėčiausių sudedamųjų, kurių vienu ypu ir neišvardinsi. Vienas įkvėpimų, įnešusių į mano pasaulį spalvų – prieš kelias savaites praūžęs renginys maisto tinklaraštininkams apie maisto fotografavimą. Ganėtinai glaustas, surikiuotas minučių tikslumų, ne itin gausus naujos informacijos. Daugelį apkalbėtų dalykų darau intuityviai, apie kitus buvau girdėjusi, bet jų praktinį panaudojimą vis atidėdavau kitai ateičiai.

Renginį vedė fotografė Marla Singer ir maisto stilistas Dominykas Cze – jauni menininkai. Jie talentingi. Kūrybingi ir novatoriški. Labai gaila, kad Marla neparodė savo maistinių nuotraukų. Bet Dominyko stilius man labai prie širdies. Ta jo višta, slidės ir šienas ant stalo… Ir aš noriu taip.

Ką jie pasakojo ir ką aš galiu patarti?

Nusipieškite įsivaizduojamo ingrediento/patiekalo derinio mini eskizą. Aš taip darydavau kurį laiką, kol laukdamasi ir atsiradus mažam žmogučiui aptingau ir ėmiau tiesiog fotografuoti objektus: pasidedi tortą – taukšt; pasidedi ledus – taukšt. Pasidėlioti lėkštes, įrankius, etc. ėmiau stigti laiko. Marla sakė, kad piešia sėdėdama oro uostuose tarp skrydžių. Tai girdėdama, šypsojaus. Aš paišydavau ir užsirašinėdavau idėjas metro ir autobusuose, keliaudama namo. Visai nesvarbu, kad piešinys pavyks pernelyg stilizuotas ar, tikriau, visai šleivas – tereikia idėjos, kurią, vėliau pavartęs užrašų knygelę, galėsi materializuoti. Lai geros idėjos triumfuoja.

Žiūrėkite į maistą plačiau, nefiksuokite maisto prie jo prikritę iš priekio. Pažvelkite iš viršaus pasistatę kopetėles. Aš labai puikiai suprantu, kad dalies tinklaraštininkų mėgstamas 50 mm objektyvas skirtas detalėms fiksuoti – dvylikos asmenų vakarienės iš viršaus nenufotografuosi. Bet, įvairovei, bent keturių, pasilypėjus – įmanoma.

Fotografuokite netvarką virtuvėje. Miltais nubarstytas darbastalis gali būti žavus. Mano virtuvė tamsi, tad iki šiol joje tik gamindavau maistą. Meluoju. Vienas foto bandymas buvo. Tamsokas, tiesa? Buvo ir dar vienas, lengvas ekspromtas. Matyt, tereikia tinkamos nuotaikos, kampo ir spėti laiku su saule.

Fotografuokite nuvalgytą maistą. Atsikąskite keksiuko. Atsignybkite duonos. Fotografuodama aš visada klaikiai išalkstu. Kam kankintis dėl meno? Pritempkit jį prie skrandžio. Badauti nefasonas.

Fotografuokite maistą ant virtuvės grindų. Nuriedėjo ir sudužo kiaušinis? Jėga! Numeskite ir šluotelę.

Visada turėkite bent kelis pagrindus ir nebijokite jų kaitalioti. Marla patarė juos saugoti tiesiog virtuvėje. Vėlgi – mano virtuvė ne tik tamsi. Ji dar ir maža. Bet. Nusipirkusi naują šaldytuvą, tyčia jį kiek atitraukiau nuo sienos – dabar ten telpa ir bendro vaizdo negadina kelios nenaudojamos senos skardos. Nors virtuvėje ir nefotografuoju, bet jos visuomet po ranka. Dominykas minėjo, kad populiaru maistą fotografuoti ant spalvoto popieriaus lapų, jų spalvą derinant su fotografuojamais objektais. Nebandžiau, man tai naujiena, bet pateikti pavyzdžiai įtikino.

Nebijokite senų puodų. Mano vieni mėgstamiausių, iš po močiutės gėlių vazonėlių nutverti – seni, nutrinti bliūdai.

Kaupkite props’us – maisto fotografijai praversiančius daiktus. Kai Marla užsiminė apie jų namuose esančią didžiulę spintą, prigrūstą gal-kada-nors-praversiančių daikčiukų, aš tik atsidusau. Turiu ir aš spintelę. Ir daug dėžučių. Virtuvėj, balkone, po sofa. Labai tikiuos kada nors, kaip nors išsiburti vieną didelę spintą šitiems reikalams.

Kurkite istoriją. Apie skonius, metų laikus, save. Buvau susikūrusi šią taisyklę vos ėmusi rašyti blog‘ą. Anaiptol ne visada pavyksta. Bet nuotraukos su istorija turi jėgos. Ir taip, istorijai sukurti reikia laiko.

Žaiskite šešėliais. Ne visuomet stengiuosi išsklaidyti šešėlius. Man jie patinka. Šešėliuotos, tamsios nuotraukos man atrodo stiprios ir tikros.

Išsireginkit iš Facebook’o ir prisireginkit Pinterest’e. Ten tiek idėjų… Nepatikėsit. Jei norit, pradėkite nuo mano profilio sekimo. Arba bent akis paganykit – įkvėpimui.

Galų gale, fotografuokite jovalą ant stalo. Nes maisto fotografija – itin gyva. Ir tas jovalas jokiais būdais nereiškia, kad nuotrauka bus neskani. Aš tikiu, kad domėdamiesi maisto fotografija, investuodami į foto techniką, plečiate ir savo pasaulėžiūrą. Kuo daugiau akys užfiksuoja nuotraukų, tuo labiau norisi improvizuoti. Šį bei tą pritaikyti sau. Aš atsimenu, kiek galvų kratymų sulaukė parodyta bet kaip sumesto maisto nuotrauka, taukuotos lėkštės. O man ir dar keliems tinklaraštininkams buvo labai gražu. Nes netvarka gali būti itin estetiška. Galite dabar ir nepritarti, bet po kelių metų prisiminkit, ką rašiau. Fotografuokite neplautas lėkštes. Duonos trupinius. Nulaižytus šaukštelius. Juk visa tai yra tikra. Taip atrodo visų mūsų pietūs ir vakarienės. Man patinka dėmės ant staltiesės ir taukuoti pirštai. Terliokite šokoladą – juk kiekvienam yra buvę, kad dailiai lėkštėn tupdomas gabalėlis torto nukrinta žemyn ant ganašinės kepurės, o į puodelį kruopščiai pilamas karštas šokoladas išbėga.

Šįkart įrašo įkvėpėjais buvo Marla ir Dominykas. Nutariau išmėginti namų grindis. Niekad nieko nesu ant jų fotografavusi. Pasirodė, kad kambario grindys – anaiptol ne per tamsios šviesioms nuotraukoms. Kopetėlės, balta paklodė, keli virtuviniai rankšluosčiai; peilis, šaukštelis, kelios lėkštės, pienas, stiklinės; natūralūs šešėliai šen bei ten. Ir ta, kuri nusipelnė būti fotografuojama – duona. Su šeivamedžio žiedais. Nes jie – dar vienas įkvėpėjas. Tiek skaičiusi apie ypatinguosius šeivamedžius, netikėtai jų medį aptikau trys žingsniai nuo laiptinės. Iškepiau brioche – pasakiškai skanią. Šiltų ir lėtų dienų pusryčiams. Su mėgstamiausia uogiene. Puriausią ir geriausią iki šiol, ant liežuvio galiuko paliekančią malonų šeivamedžio žiedų skonį. Šiek tiek primenantį citrininius čiobrelius…

Man atrodo, kad mane pakylėja ir itin vykęs maistas – tuomet tiesiog negaliu sau leisti nufotografuoti bet kaip.

Bet aš jau išsiplėčiau. Atleiskit už ilgą įrašą – kartais aš labai mėgstu rašyti :)

Ir ačiū, jei perskaitėt.

 ~ brioche su šeivamedžio žiedais ~

mielių ruošiniui:

4 šaukštai pieno

2 šaukšteliai cukraus

2 1/2 šaukštelio sausų mielių

tešlai:

250 ml pieno

100 g sviesto

75 g cukraus

500 g miltų

5 šeivamedžio žiedynai

1 kiaušinis

žiupsnis šafrano (nebūtinas)

duonai aptepti:

keli šaukštai pieno

šaukštelis cukraus

4 šaukštus pieno pašildyk nedideliame puodelyje.

Suberk cukrų, mieles, išmaišyk ir palik 10 minučių, kol suputos.

Šeivamedžio žiedynus nuplauk, nukratyk vandenį ir nuskabyk. Stenkis skabyti vien tik žiedus, nes būtent jie naudojami maistui, žaliosios augalo dalys nevalgomos.

Į gilų dubenį suberk miltus. Sudėk nuskabytus žiedelius, suberk cukrų ir išmaišyk.

Prikaistuvyje ant lėtos ugnies piene ištirpink sviestą. Suberk šafraną, išmaišyk ir palik pritraukti kelias minutes.

Kiaušinį lengvai suplak.

Į miltus supilk mielių mišinį, perkoštą pieną su sviestu ir išmaišyk šaukštu, kol tešla sukibs į kamuolį.

Jį išversk ant miltais pabarstyto stalo ir minkyk 10 minučių, kol gausi elastingą, nelipnią tešlą. Po truputį, jei reikia, įberk šiek tiek miltų, kad tešla neliptų prie rankų ir darbastalio.

Tešlą suspausk į kamuolį, paguldyk į trupučiu aliejaus pateptą dubenį. Uždenk maistine plėvele ir palik 50 minučių.

Praėjus laikui, 25-30 cm ilgio kepimo formos dugną padenk kepimo popieriumi.

Iš tešlos suformuok 8 maždaug 150 g svorio kamuoliukus. Sudėk vieną greta kito kepimo formoje, formą uždenk ir palik pastovėti dar 30 minučių.

Aš neturėjau pakankamai ilgos kepimo formos, tad tešlą padalinau į dvi – didesnę ir mažesnę. Puikiausiai brioche galima kepti ir apvalioje, atsegamais kraštais, formoje.

Įkaitink orkaitę iki 200 laipsnių.

Aptepimui sumaišyk pieną su cukrumi ir aptepk tešlą prieš šaudamas į orkaitę.

Kepk 20-25 minutes, kol gražiai pagels.

Kol duona dar šilta, patepk likusiu pieno ir cukraus mišiniu.

Brioche skani ir šilta, ir atvėsusi. Geriausia suvalgyti kepimo dieną. Nesuvalgytą saugok įsukęs į maistinę plėvelę.

Skanaus!

Pagal Saison

Save

Pasidalinkite: