Ruduo yra pyragai. Turbūt šitai rašau kasmet, bet juk taip ir yra. Saldūs ir ne, su vaisiais, daržovėmis ar sūriu. Būtinai kepti, nes šitaip sušyla namai, o paskui ir širdys. Morkinis yra būtent toks. Truputį sveikesnis, nes be baltų miltų ir (beveik) be cukraus, jei tik maskarponei rasit draugišką cukraus pakaitalą. Bet ne tai svarbiausia. […]
ir vegetarams
Nors rytai nubunda rasoti, o vakarai nugrojami žiogų, vasaros dar neskubu paleisti. Kartais po vakarinių pasivaikščiojimų parke ima šalti rankos ir nosis, bet užsispyrusi neslepiu suknelių trumpomis rankovėmis ir valgau ledus. Nė dienos neįsivaizduoju be salotų ir kas savaitę pagaminu po stiklainėlį kvapniojo pesto. Ir visgi mano vėjavaikiška vasara kaip, tikriausiai, ir tavo, skaitytojau, po […]
kepyklėlė
Niekada neabejojau: patikima buitinė technika būtina kiekvienam, mėgstančiam suktis virtuvėje. Jei tik leidžia galimybės, ji padeda išvengti nemėgstamų darbų (išsukti sviestą su cukrumi ranka ar užminkyti tešlą) arba sutaupyti laiko ir elektros energijos. Savo virtuvės neįsivaizduoju be orkaitės. Joje gaminu viską: ir kvapnius pyragus, ir trapius sausainius, ir sočius troškinius. Kepu bulves ir švilpikus, skrudinu […]
be miltų
Kasdien šylančios dienos, pirmosios snieguolės ir besipučiantys alyvų pumpurai, ryškus dangaus mėlis – pavasario žingsniai greiti. Ilgai lauktas ir atnešęs pokyčių, ilgai burtas ir išburtas – šis pavasaris ypatingas. O mintyse vis sukas eilutės: saulė kyla staiga/ spinduliai lūžinėdami/ kliūva už stogo turėklų/ viskas truputėlį gražiau/ negu iš tikrųjų/ bet iš tikrųjų/ viskas dar truputėlį […]
mėsiška
Kai tądien sulaukiau Dalios laiško su klausimu, ar nenorėčiau paragaut Maroko, patryniau delnais. Jėga! Žinoma, kad norėčiau! Ne, ji manęs nekvietė į kvapą gniaužiančią kelionę po šią spalvingą šalį su Dainiumi ir magelanais, neskyrė pasimatymo marokietiškame restorane ir į svečius nesiūlė atlėkt – Maroko medinos, prieskonių turgų aromatai mano namuos turėjo apsigyvent ras el hanout, […]
marinavimas
Kai vakar gatvėms brendant į naktį klaidžiojom Temzės pakrante ir tiltais, sustodami sugert arbatos, po to gitarų ir smuikų, palei upę virkdomų turistams ir tiesiog miestui, man jau po truputį kvepėjo rudeniu. Lengva vėsa, kylanti nuo upės, vėjas, įsisukantis į plaukus, medžių viršūnes, žmonių minias, siūlyte siūlė tvirčiau susipainiot megztuke ir šlietis arčiau savo žmogaus. […]