Yra dienų, kvapesnių už kitas. Tikresnių ir šviesesnių. Galbūt mažumėlę jautresnių. Dienų, kuomet tikrąja to žodžio prasme jaučiuos esanti taip nesvietiškai toli nuo namų ir tie skiriantys tūkstančiai kilometrų virsta mylių myliomis. Kuomet ilgiuos dar labiau ir einu kepti keksiukų, nes esu visiškai tikra, kad ir ten, namuos, beprotiškai kvepės prieskoniais ir tiesiog jaukumu, o […]
Kartais nereikia beveik nieko. Tik laikytis už rankų. Tavęs ir manęs. Tylaus kvėpavimo greta, pianino ir istorijos iš grotuvo. Pavasariškai nusidažiusios dienos, spalvų už lango ir arbatos puodeliuose. Sriubos. Tirštos, sočios ir aromatingos. Kiek egzotiškai kvepiančios apelsinais, prabylančiais su kiekvienu šaukštu – neįkyriai ir švelniai. Morkos nudažo sriubą apelsino geltonio spalva, lęšiai ir žiupsnis […]
Londone, visai netoli Shepherds Bush stoties, pakilęs eskalatoriaus laipteliais iš požemio aukštyn į saulę, pasukęs į dešinę už kampo ir kirtęs parkelį, gali rasti pub’ą. Nemažą, bet jaukų, šurmuliuojantį ir šiokią dieną, ir sekmadienio pavakare. Besididžiuojantį savo airiška kilme, pačia tikriausia airiška jautiena troškiniuose, airišku Guinness alumi bačkose ir bokaluose, airiška nuotaika ir kišenei draugiškomis […]
Pomidorų ir duonos sriuba acquacotta, arba išvirtas vanduo, kilusi iš Toskanos. Tai varguolių maistas – vienas iš cucina povera pavyzdžių. Pagrindiniai sriubos ingredientai tebuvo trys: sužiedėjusi duona, vanduo ir svogūnai. Ir tik vėliau, bėgant metams, sriuba buvo papildyta pomidorais, salierais ir kiaušiniais. Sultinio šiai sriubai papildomai naudoti nereikia – jo pasigaminsite patys pakepinę alyvuogių aliejuje, […]
Labai rudeniška. Su morkomis ir moliūgais, lengvai kepintomis kokoso drožlėmis, trupučiu česnako, neįkyriai antrame plane liekančiu kokosų pienu ir maloniai liežuvio galiuką kandančiu imbieru, kariu bei žiupsneliu aitriosios paprikos. Auksinė, kvapni, kupina skonių ir… ai, ji tiesiog puiki. Dar puikesnė antrą arba net ir trečią dieną, kaip ir daugelis panašių rudeniškų ir daržovinių patiekalų. O […]
Myliu pavasarį. Ir, nors Londone gamta jau alsuoja vasara (turguje mačiau parduodamų neatvežtinių – vietinių britiškų – braškių!), kalendorius skaičiuoja gegužę – gražiausią laiką metuose. Kas kartą iš savo turgaus, į kurį žingsniuoju šeštadieniais vis ta pačia Miško gatvele, parsinešu ridikėlių, špinatų, svogūnų laiškų, žalių salotų lapų. Ir nors žinau, kad vienos skaniausių – įprastos […]