Kopenhaga
Kišenėj telefonas, ant pečių kuprinė. Joje – lietpaltis, nes lyg ir žada lietaus, o piniginėj šalia tapatybės kortelės – banko, nes Kopenhagoj grynųjų nereikia.
Kopenhaga – mano pirmas skandinaviškas rendez-vous. Vieną rytą perskaičiau, kad ten faina, ir vakare jau turėjau bilietus. Paskaitinėjusi dar šen bei ten ir padiskutavusi su DI (jis tikrai nieko sau moka padėlioti kelionės maršrutą ir turi humoro jausmą, jei tik jam tai leidi), turėjau planą, ką pamatyti, kur nusileisti ir kur pakilti, kur pavalgyti ir kur, prireikus, slėptis nuo lietaus.
Dviračių, bandelių, sumuštinių, laivų, bibliotekų, stilingų žmonių, spalvotų namų, kanalų ir lego kaladėlių miestas. Gatvėse mažai vedžiojamų šunų, išvis nėr katinų, parke krypuoja nutukusios pilkosios antys, o fontane žiopčioja auksinės žuvelės. Kopenhaga lyg ir moderni, lyg ir sena, bet viena kitam netrukdo, nes stiklas dera su mūru: vienoj kanalo pusėj – saulės spinduliuos žibantis XXI amžiaus statinys, kitoj – 1798-ųjų spalvotas namukas, ir į abu atremta po dviratį. O jų – į valias. Dauguma – nesportiniai, miesto, su prisuktais krepšeliais, medinėmis dėžutėmis ar tiesiog dėžėmis nuo taros; su didžiulėmis giliomis priekabomis-dėžėmis vaikams, kuriose – minkštas suoliukas ir daug vietos pirkiniams. Važiuoja lėtai, moterys – stilingai, nesutikom nė vieno, lekiančio gatvėmis lyg dviračių sprinte. Tiesa, šalmai – labiau retenybė nei įprotis, tik mynimo procesas atrodo taip sureguliuotas ir apibrėžtas taisyklių, kad riedėdamas savo keliu kaži ar susimąstai apie grėsmę galvai ir kitoms kūno dalims. Užtat mėgaujiesi jausmu, kai vis dar šiltas vėjas kedena garbanas.
Dar kartą Kopenhagon grįžčiau dėl maisto – tiesiog Torvehallerne buvo visko per daug, kad pajėgtume išragauti, o kavinių ir restoranų terasose patiekiamas maistas atrodė taip skaniai, kad… Dar neįlipom į kelis bokštus, nepamirkėm kojų kanale (nieks nemirkė, tai gal draudžiama?), nenuėjom ir šen bei ten… Užtat turėjom laiko daug dairytis, kramsnodami bandeles (prisiekiu, skanesnių nesu valgiusi, ir tie 5 eurai už vienetą neatrodė tokie drakoniški, lyginant su vilnietiškomis kainomis vs. kokybe), gėrėtis danų stiliumi, skoniu ir kažin kaip sureguliuojama tvarka, kai net minia žmonių labai sklandžiai susirikiuoja į eilę ir per penkias minutes ištirpsta. Na ir kaip gi nepalyginsi čia ir ten: man atrodo, prašalaičio žvilgsnis svečioj šaly visad užaštrintas dėl to banalaus kur žolė žalesnė; reikėtų raut su šaknimis, bet vis prasprūsta :)
Kalbėdamas apie Daniją, negali negalvot apie laimę, nes Pasauliniam laimės reitinge ši šalis kasmet trepsi pirmajam trejetuke. Tarp priežasčių, kodėl ta laimė tokia dažna danų namuose, – subalansuotas gyvenimo būdas. Google sufleruoja, kad danai dirba trumpiau, retai pluša viršvalandžių, todėl turi daugiau laiko sau, draugams ir pasiirstyt laiveliais penktadienio popietę. O gal tiesiog kalta hygge – išlukštena jaukumo ir gyvenimiško komforto paslaptis? :) Ant dažnos palangės – žvakės, šviestuvai, gėlių puokštės, daniškas dizainas – vienas labiausiai pripažintų ir sektinų pasaulyje, o jau oro uoste pasitinka toks kojas pakertantis cinamoninių kepinių kvapas, kad supranti, jog jie moka priimt svečius. Danai, regis, geba susikurti aplinką, kurioje gera tiesiog būti. Ir apskritai, tauta, kuri taip mėgsta bulves (vienoj krautuvėj suskaičiavau jų 6 rūšis – ir visos su pavadinimais!!), turėtų būti rami, tingi, atsipūtusi ir visai laiminga – beveik kaip mes, bet tik jai vienai būdingu šiaurietišku būdu.
