Kai prieš kelias dienas niekaip negalėjau prisiminti, kaip sudėliotas mano tinklaraštis, žvilgtelėjau į paskutinio įrašo datą – beveik mėnuo! Mėnuo tylos, neatsakytų komentarų. Mėnesį fotoaparatas dulkėjo stalčiuje. Mėnesį gyvenau aukštyn kojomis, lėktuvuose, virš debesų, kitomis mintimis. Buvau rudenėjančiame Vilniuje – pirmąsyk po kelerių metų. Namuos. Neplanuotai. Jaukiai ir šiltai. Ten medžiai jau dėvi spalvingas kepures, […]
kepyklėlė
Londone kiaurą dieną lyja. Beviltiškai. Jau, rodos, turėtų nebestebinti – toks tai miestas, tokia tai sala. Ir vėjas! Didžiulis, besišlaistantis gatvėmis, kažkada atnešęs Merę Popins, pamenat? Stotelėse mačiau ne vieną sulaužytą skėtį, liūdnai niurksantį šiukšliadėžėse – džiaugiaus ir rankom plojau, kad beveik iki darbo priveš tube, o nuo jo – tik penkios minutės kelio arba […]
uogienė
Iš vaikystės pamenu: skaniausios obuolienės – iš alyvinių obuolių. Mes jas vadinam obuolių košėm, nes močiutė obuolius su cukrumi verda tol, kol jie sukrenta ir beveik nelieka obuolių gabalėlių. Paprasta, bet taip skanu! Su šviežiom bandelėm, dar šiltą – ką tik išvirtą – vėlyvos vasaros rytais kabinti iš stiklainių… Ne mažiau gardi būdavo ir su […]
ir vegetarams
Rytų pasitaiko visokių. Lietingų ir tamsių, nuo stogų varvant lašams į vis didėjančias balutes, o nuo permirkusių skėčių – už apykaklių. Vėsių ir vėjuotų, suveliančių plaukus ir priverčiančių tvirčiau įsisupti į megztinius ir užsisagstyti lietpalčius. Ramių ir tylių, kai namai tušti ir nebylūs, koridoriuje rikiuojasi vienišos šlepetės, ant viryklės pūškuoja arbatinukas, ant spintelės baltuoja puodelis […]
kepyklėlė
…už praviro lango tolumoje tekės Sena, vėjas plazdens ilgas baltas muslino užuolaidas. Ryte kambarį pro suveriamas langines šildys saulė, aš tyliai šypsosiuos, trupinsiu obuolių pyragaitį čia pat lovoje ir mažais gurkšneliais siurbčiosiu žolelių arbatą. Perpiet pirksim sūrių, šviežios duonos ir vyno, o vakarop klausysimės šurmuliuojančio miesto ir vaikščiosim vaikščiosim vaikščiosim laiko nugludintais akmenimis grįstomis gatvelėmis… […]
kepyklėlė
Štai stovi jis, žmogus iš praeities, su kuriuo susidūrei kaktomuša prekybos centre. Žmogus, kurio nematei… penkerius, dešimt metų..? Žmogus, apie kurį nieko negirdėjai, atrodo, tūkstančius dienų ir naktų, stovi priešais. Ne, jūsų nesiejo meilė, ne. Greičiau draugystė, simpatija, apibarstyta obuolių pyrago trupiniais vidurnaktį ir gaubė laužo šviesos karštomis vasaros naktimis. Susitinki ir sustingsti. Mintyse imi […]