ir kita gyvenimo poezija + proza
Minkštos spalvos, lyg prisimerkusi saulė, švelnus lyg vasara, lyg jau nebe oras, jausmas, kad kažkas neišvengiamai praėjo, bet kai kas dar tik bus, ir obuoliai – rugsėjo nesumaišysi su niekuo. Obuolių pyragų metas sutampa su rudens pradžia, bet juk tai aksioma ir konstanta, jiedu susiję neatskiriamai, […]
Per savo bloginimo dešimtmetį buvau sulaukusi daugybės bendradarbiavimo pasiūlymų. Be abejo, daugelis jų buvo barterio principu. Tada man, žaliai, tai atrodė unikali galimybė: mane pastebėjo, mane kažkur paminės (!), gausiu daugiau sekėjų! Ilgainiui supratau, kad dirbu ir kruopščiai, ir atsakingai, ir dar myliu pinigus. Kas […]
Visai nesvarbu, kad ruduo kasdien primena apie save šen bei ten gelstančiais lapais, rausvais šermukšniais ir kasryt rasos lašais nutaškytu automobilio stogu. Vasara vis dar kvepia. Ir dabar labiausiai – alyviniais obuoliais. Kvepia taip, kad nejučia kvapas įgauna obuolių pyrago formą. O tada jau laikykitės, […]
„Kai abejoji, kepk obuolių pyragą.“ Nežinau, gal tą mintį kažkur perskaičiau, o gal ir pati ką tik sugalvojau. Bet kuriuo atveju, tai tikra tiesa. Matyt, nėra universalesnio ir visoms progoms labiau tinkančio deserto. Obuolių būna kiaurus metus. Obuolių pyragus mėgsta visi. Jie įgauna dar daugiau […]
Pavasaris, vasara ir ruduo po šitiek laiko Lietuvoj. Po spalvingos patirties Londone – patirties, kuri suvėlė gyvenimą, įnešė skonių, privertė permąstyt daugybę dalykų ir kurios nekeisčiau į jokią kitą, aš vėl čia – savo pasakų Vilniuj. Namuose. Greta ir su žmonėmis, su kuriais noriu leisti […]
Nubildėjęs griaustiniu su lietumis ir žaibais, jau tikrai atėjo pavasaris. Kvepiantis deginamais pernykščiais lapais ir mėtom ant palangės. Kava ar vyno taure saulės užlietose lauko kavinėse. Besikalančia žole ir ridikėliais. Trumpom naktim ir ankstyvais rytais. Mažyte šypsena ir šiltais skruostais. Vyšnių žiedais. Ir paskutiniais žieminiais […]
