ir kita gyvenimo poezija + proza
Kiekvienas žinome savų šildymosi būdų. Namie šalta. Trejos poros kojinių, vilnonis megztinis, daug arbatos. Atidaryta įkaitinta orkaitė vietoj šildytuvo. Kiek per daug laiko duše. Kepami pyragai, jaukūs pledai, šokiai pagal random radijo dažnį, kas dar? Turbūt sriubos, troškiniai su čiliais, iš esmės bet kas, kas šildo […]
Valgyti galima ir prėską maistą, kaip ir gyventi beaistrį gyvenimą. Tik kam, kai pasaulis toks įvairialypis, o prieskonių pirkliai dar prieš kelis šimtmečius pasistengė, kad mūsų virtuvės kvepėtų ir jose virtų neką prastesnis gyvenimas nei užjūrio karalystėse. Maistas, kuriame daug skonių, yra lygus aistrai. Taip, […]
Minkštos spalvos, lyg prisimerkusi saulė, švelnus lyg vasara, lyg jau nebe oras, jausmas, kad kažkas neišvengiamai praėjo, bet kai kas dar tik bus, ir obuoliai – rugsėjo nesumaišysi su niekuo. Obuolių pyragų metas sutampa su rudens pradžia, bet juk tai aksioma ir konstanta, jiedu susiję neatskiriamai, […]
Esu prisiekusi figų gerbėja. Londone gyvenau rajone, į kurį kėlėsi pirmieji graikų emigrantai – ten vis dar auga figmedžiai. Vienas jų žaliavo greta mūsų tvoros – tiesą sakant, taip ir neišdrįsau nusiskinti nuo jo nė vienos figos (geras auklėjimas, žinau, nors vaikystėj nieks netrukdydavo patikrinti, […]
Tai nėra išvaizdžiausias patiekalas pasaulyje – bet šiuo atveju ne išvaizda karalienė. Baklažanai man – tobula daržovė. Tik paruošti juos reikia mokėti, kad nebūtų guminiai ir sugėrę per daug riebalų. Dėti kepti juos (čia – stambiais gabalėliais, kad neprigertų daug aliejaus ir išliktų tik jiems būdingas […]
Ką gaminat pietų, kai nežinot, ką gaminti? Aš – vištieną. Ar jos šlauneles! Dievinu jas traškias, bet negaliu pakęsti po jų likusio sunkumo jausmo ir kažin kokio negerumo. Ir dar ta odelė… Kai gyvenau Londone, greta buvo čikininė. Vieta, kurioje parduodavo gruzdintas vištienos šlauneles ir […]
