Alyvuogių aliejus. Ir ledai. Dievinu abu. O jų santuoka verta nuodėmės. Alyvuogių aliejus su ledais dera fantastiškai. Svarbiausia taisyklė – nenaudoti pigaus alyvuogių išspaudų aliejaus. Jokiais būdais! Kokybiškas, aukščiausios rūšies alyvuogių aliejus ledams (salotoms ir kitam kokybiškai ruošiamam maistui) būtinas kaip oras. Kokį aliejų naudosi, tokį ledų skonį ir išgausi. Jei aliejus kvepės citrusiniais vaisiais, […]
be miltų
Kasdien šylančios dienos, pirmosios snieguolės ir besipučiantys alyvų pumpurai, ryškus dangaus mėlis – pavasario žingsniai greiti. Ilgai lauktas ir atnešęs pokyčių, ilgai burtas ir išburtas – šis pavasaris ypatingas. O mintyse vis sukas eilutės: saulė kyla staiga/ spinduliai lūžinėdami/ kliūva už stogo turėklų/ viskas truputėlį gražiau/ negu iš tikrųjų/ bet iš tikrųjų/ viskas dar truputėlį […]
desertai
Už lango – beįpusėjęs vasaris. Žiema po trupinėlį ritasi nuo kalniuko, kad ir kaip nenoromis dar retsykiais atsinešdama kelias saujas sniego ir šalčio, pilko dangaus ir pastirusių žvirblių. Itin pritrūkusi saulės, visą dieną žibinu šviesą, geriu arbatas su skaisčiais citrinos griežinėliais ir gaminu ryškiaspalvį lietinių tortą. Ne tik Užgavėnėms. Bet tinka ir joms – greta […]
desertai
Atlingavo liepa. Tokia, kokios ir laukiau: karšta, saulėta, gaivi vakarais, ką tik nulijus, ankstyvais rytais pasidengianti rasa. Beprotiškai galvą susukanti kvapniais liepų žiedais tyliomis dienomis be vėjo. Atostogomis. Neišbrendamomis pievomis. Tingiomis katino dienomis. Kažkur skaičiau, kad ilsėtis – tai nesvarstant priimti visa tai, ką tau siūlo pasaulis. Taškytis vandeniu. Degintis ant lieptelio. Riedėti dviračiais. Eiti […]
be miltų
Vasara tikriausiai prasidėjo ir baigėsi dar kovo mėnesį ir į Londoną (vėl) (galbūt) ateis, matyt, tada, kai aš būsiu Vilniuj. Sako, miestui gresia potvyniai, o visuomeniniam transportui – baisingi vėlavimai. Aną savaitę 2 mln litrų vandens (gerai jau, vandens iš vamzdžių, ne lietaus) užtvindė vieną metro linijų, o mūsų kiemelyje esančios terasos stogas prakiuro ir […]
desertai
Kaip voverė rate. Darbas, darbas, darbas ir Londonas – vis dar jo tiek daug aplinkui. Vis dar toks nepažintas ir dažnai svetimas. Didelis, keistas ir triukšmingas. O kitomis dienomis spalvingas, nenuspėjamas, arbatinukų ir kiekviename žingsnyje atsiprašinėjančių žmonių miestas. Fotografija ir saulės trupinių gaudymas. Jų kasdien vis daugiau – tų trupinių – ar pastebėjai? Ir vakarai […]