Nežinau, ar tarp duonos ir žaidimų skaitytojų atsiras daug mėgstančių lietuvišką virtuvę. Būtent tokią, kurią vadiname lietuviška ir kurios patiekalais paprastai bandome papirkti užsienio svečius: virtuvę su cepelinais, balandėliais, vėdarais, kugeliais, bulviniais blynais. Kadaise pati buvau prisiekusi vėdarų gerbėja – nieko skaniau už juos nebūdavo. Močiutė iki šiol to nepamiršta ir nepraleidžia progos jais palepinti […]
kepyklėlė
Šiandien ta diena, kai, ar pameni, prieš tiek metų vaikščiojom po Užupį ir jo jaukiai apleistus kiemelius, jaunimparkį, pavilne, kopėm į Kryžių kalną. Jau skaisčiai žaliavo žolė, galvas apsuko beprotiškai svaiginančios ievos ir žydėjo tos gėlytės, ar pameni, geltonavo širdelės formos žiedlapiai. Kvėpavom gaiviu pavasariu ir meile, aš pavargau kopti ir mes tiesiog stovėjom susikibę […]
pietūs
Mūsų namuose nėra ketčupo, tačiau bemaž visad stovi stiklainiukas majonezo – kietai virtiems kiaušiniams. Sultinių kubeliai pakeisti ekologišku sultiniu, parašyta, be konservantų – bandom tikėti. Mėsos patiekalai gaminami kartą per savaitę, kitais kartais ir du. Jokios kiaulienos, tik vištiena ir retsykiais jautiena. Kartais malta mėsa – labai retai, nes nuo vaikystės nejaučiu simpatijos kotletams. Vegeta, […]
pusryčiai
Kartais prisimenu Jį. Senuosius Alma Mater kiemelius ir nuostabųjį barokinį Didįjį kiemą, laktą ir rūkyklą, morgą ir jo pačius skaniausius, puriausius, dangiškiausius varškėčius su marmeladine uogiene, istorikų valgyklą, kurioje neatsivalgydavau šviežutėlių cinamoninių bandelių, su mažučiu alaus bariuku antrame aukšte, subalansuotu vyriškajai nykstančiai fakultetų auditorijai, ir kvapu, tipišku valgykliniu, įsiskverbiančiu į visas rūbų klostes ir siūles, […]
kepyklėlė
Jei manęs paklaustų, be ko neįsivaizduoju virtuvės, nesuabejočiau nei akimirkos. Be orkaitės. Ir be pyragų joje. Receptų knygas pradedu versti nuo desertų. Žurnaluose pro akis neprasprūsta nei vienas keptas saldėsis. Svečiuose pirmiausia įvertinu saldų stalą. Kepyklėlės – mano geriausi draugai. Ten užsuku net kai žinau, jog nieko nepirksiu. Tik pasidairysiu į lentynėles ir išsinešiu saujelę […]
pietūs
Ant sienos kabo nespalvota fotografija: šaunus dėdulė riestais ūsais šypsosi fotografui, akyse stryksi velniukai. Greta jo – signora gėlėta suknele. Ta pati, dabar stovinti už prekystalio, garbaus amžiaus apskritaveidė žilaplaukė mamma – tarsi kokybės garantas, sergėjantis picų fabrikėlį daugelį metų. Pokalbį pradedu daininguoju buona sera, šypsena ir… pasimetusiu žvilgsniu. Prieš akis lyg ant Milano podiumo […]