Vakar keliavau po Pietus. Mylimiausią tašką žemėlapyje, esantį už trijų tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, už Tatrų ir Alpių, už begalės upių ir ežerų, Pirėnuose, Apeninuose, Balkanuose. Nusileidau šalia Gibraltaro sąsiaurio ir keliavau aukštyn, link maurų pripėduotos ir flamenko žingsnelių nušokinėtos Sevilijos. Link nepažįstamosios Lisabonos ir elegantiškosios Tulūzos, senojo Marselio ir pramoninio Milano. Per gipiūriniais nėriniais […]
gėrimai
Mėgstu lankytis mugėse, gatvės mugėse, vykstančiose Senamiestyje po atviru dangumi. Jose kvepia karštu raudonuoju vynu su prieskoniais, naminiu alumi, vilioja keptos dešrelės ir blynai, rūkyti skilandžiai ir žuvys, rudas kepurėles kelia saldūs grybukai ir moja meduoliai, riestainiai, baronkos; štai praeina elegantiška dama, lydima kvepalų debesėlio, iš kažkur vėjas atneša vyšnių tabako aromatą ir staiga pakvimpa […]
kepyklėlė
Kiekvienas metų laikas man tampa savotišku atskaitos tašku, kurį priėjusi pasižadu sau imti keistis ir keisti savo gyvenimą. Štai pavasariui atėjus imsiu tobulinti vairavimo įgūdžius ir čiupsiu magistro darbo vadžias, pakeisiu plaukų spalvą ir (galbūt) darbą, susitiksiu su seniai matyta drauge, pradėsiu sportuoti, lankyti privačias italų kalbos pamokas. Imsiu daugiau šypsotis ir po darbo neisiu […]
mėsiška
*lazanija paprastoji Lazanija – didžiausia mano kulinarinė nesėkmė ever. Jau nebepamenu, kur susiradau receptą – tais gūdžiais, mhm, 2001-2002 (?) internetu namuos net nekvepėjo. Greičiausiai vienoj iš laimų, moterų arba jų. Už studentiškus centukus susipirkti produktai išdidžiai gulėjo ant virtuvės stalo, o aš sukausi. Kepiau svogūnus, troškinau Bolognese padažą ir džiaugiaus savimi. Vis dėlto aš, […]
pusryčiai
Per atostogas bandau keisti įpročius. Įsisenėjusius ir beveik įaugusius iki kaulo. Bandau nebeskubėti ir ramiai plaukti pasroviui. Pamatyti smulkmenas ir mažus dienos stebuklus. Atsibudus nepulti paknopstom iš lovos ir nesiversti per galvą. Mėgautis akimirka. Skinti dieną. Stengiuosi atsakingai papusryčiauti. Šiokią dieną, eilinę ir įprastą, pusryčiams paprastai neturiu laiko ir ūpo. Anksti išsiritus iš lovos apie […]
Atostogauti yra gera. Netgi viduržiemį. Viduržiemį – ypač. Kai rytais visus pažadina nenuoramos žadintuvai, kai tenka skubėt į darbus, bristi per pusnis, atsikasinėti automobilius ir keiktis spūstyse, aš palaimingai sapnuoju kažkelintą sapną. Tingiai rąžausi, pramerkiu akis ir nusprendžiu, kad dar anksti, kad keltis juk nereikia, galima patinginiauti ir neskubėti. Šiandien praleisiu dieną taip, kaip noriu […]