blynai su varške, kokosų pienu ir slyvomis. sekmadieniams – šiltiems ir truputuką nostalgiškiems
Kartais prisimenu Jį.
Senuosius Alma Mater kiemelius ir nuostabųjį barokinį Didįjį kiemą, laktą ir rūkyklą, morgą ir jo pačius skaniausius, puriausius, dangiškiausius varškėčius su marmeladine uogiene, istorikų valgyklą, kurioje neatsivalgydavau šviežutėlių cinamoninių bandelių, su mažučiu alaus bariuku antrame aukšte, subalansuotu vyriškajai nykstančiai fakultetų auditorijai, ir kvapu, tipišku valgykliniu, įsiskverbiančiu į visas rūbų klostes ir siūles, plaukus ir odą. Senutėles auditorijas žemomis staktomis ir aukštomis lubomis, galines eiles, kuriose svajodavome, šnabždėdavomės ir šiugždindavome saldainių poperielius, rinkdavome Tamošaičio, Daujotytės, Smetonos perliukus ir šnarėdavome skubėdami užsirašyti. Miklindavome plunksną, kirčiavimą ir vaizduotę. Lotynų paskaitas, laikus ir sentencijas. Biblioteką ir konspektavimus, knygų ryšulėlius, kritikų straipsnius ir eiles galynėjantis, kuris pirmas pačiups deficitinį vadovėlį. Seminarus, diskusijas ir polemikas, drebinamas kinkas ir sužibėjimus.
~~~
Rašto darbus, kurių nekęsdavau tol, kol neįnikdavau ir ant peties nenutūpdavo visa mūzų palaikymo komanda. Egzaminus ir paruoštukus, šaltą prakaitą ištraukus būtent tą bilietą, apie kurį neturi ne tik žalio supratimo ir tobulą beletristiką, liejamą baltame popieriaus lape sukant uodegą nuo neigiamo pažymio. Aplankantį palengvėjimą pasibaigus sesijai ir nežinomybę apsigynus bakalauro darbą. Vingiuotus koridorius, kuriuose pirmąsias savaites pasiklysdavau ir iš vakaro susirasdavau reikiamą auditoriją, kad kitą dieną netektų vėluoti. Freskas, ištyrinėtas skersai ir išilgai laukiant prie katedros darbo vadovo. Ir tą žodžiais nenusakomą seno pastato magiją. Pramiegotas viduržiemį ir prasvaigtas pavasarį paskaitas. Langus, leidžiamus jaunimparky prie Vilnelės. Šiltas dienas ir saulę kiemeliuose, fontaną ir berželį, už vartų ranka pasiekiamą mylimą Senamiestį.
Visa tai, kas liko praeityje, visa tai, kas baigėsi. Visa tai, kas suformavo mano pasaulėžiūrą, stilių, įgūdžius, požiūrį į kalbą ir literatūrą – knygas ir gramatiką.
Jei galėčiau atsukti laiką atgal, nekeisčiau nieko. Eičiau tuo pačiu keliu.
~~
~ varškės ir kokosų pieno blynai su slyvomis ~
200 g liesos varškės
2 kiaušiniai
400 ml kokosų pieno (skysto)
šaukštas tarkuotos citrinos žievelės
truputis vanilės ekstrakto (nebūtina)
stiklinė (160 g) miltų plius papildomai, jei tešla bus per skysta
3 šaukštai cukraus
šaukštelis kepimo miltelių
saldžių slyvų
2 šaukštai sviesto ir šaukštas aliejaus kepti
Varškę dubenyje pertrink šakute, įmušk kiaušinius, supilk kokosų pieną, vanilės ekstraktą, suberk tarkuotą citrinos žievelę ir gerai išmaišyk.
Kitame dubenyje sumaišyk miltus, kepimo miltelius ir cukrų, sausąjį mišinį sumaišyk su varškės mase iki vientisos masės. Jei tešla pasirodys per skysta – įberk šiek tiek miltų. Turėtum gauti tirštoką.
Keptuvėje ištirpink sviestą, įpilk aliejaus, liek po blyną, ant jo uždėk riekelę pasirinkto vaisiaus ir apkepk abi puses. Galimą riebalų perteklių nusausink popierine servetėle.
Valgyk su klevų ar kitokiu sirupu :) Labai skanūs ir šalti.
~~~
N.B. Receptas – preliminarus, puikiai pasiduodantis vaizduotei :) Surašiau maždaug taip, kaip gaminu pati. Varškę puikiausiai galima keisti ricotta, kokosų pieną – paprastu karvės pienu, slyvas – persikais, obuoliais, nektarinais, skaniausia – su saldžiais vaisiais.
~~~
Skanaus!
Jo, sintaksę :) Toks kietas vyras, jo seminarų kaip nežinia ko bijodavau :)) Pilnas ironijos ir sąmojo, kurie, jei nukreipti į kitą auką :), gali prajuokint iki pilvo skausmų :)) Pupkio neteko pažint, vietoj jo, spėju, Smetonienė atėjo :)
Jei kas ar ką – klausk, brūkštelėk laiškelį, mėginsim spręst tuos aktualius klausimus :))
Gaila, bet Laužikas nedėstė man. Jis tikriausiai vietoj Labučio jums buvo – sintaksės? Ir Pupkio jums neteko jau paragaut (Bent jau taip girdėjau). Dieve, kas antras ketvirtadienis būdavo kaip košmaras koks :( Aha, o Urba fainuolis toks. Zaikauskas irgi.
Jėė, pagaliau turėsiu pašnekovę man aktualiais klausimais :))
Man Smetona, Zaikauskas ir Laužikas – trejybė brolybė :) Konkretūs vyrai kalbininkai, uch buvo :) Iš literatų tik vienintelis Tamošaitis įsiminė, moterikės nelabai kažkaip :) Dar vaikų literatūrą jei lankei, dėstė toks Urba – labai fainas, toks visas pasakų maišelis, tikiu, vaikams – pasakiškas tėtis :)
Jo, galėsim konsultuotis, ypač tabelių – jie gi žiniaraščiai -, pildymo klausimais – kas gali ir netingi klausinėja :))
Man dar Smetona labai patiko. Jis buvo mano bakalauro vadovas. Tam visam bobyne šiokia tokia atgaiva buvo :)
O kaip smagu… Galėsim pasikonsultuot personalo klausimais :)
Tolokai… Aš taip pat, visokius personalo ir kitokius reikalus tvarkau :) Tenka ir pagal specialybę karts nuo karto, nesinori pamiršti, norėčiau apskritai tik tą darbą dirbti, bet… Gal kada nors :)
Tamošaičio paskaitos man vienos įdomiausių buvo, užrašų paraštės mirgėte mirgėdavo nuo jo įdomybių, posakių ir pan., tiesiogiai nesusijusių su dėstomu dalyku :)
Tamošaitis man labai patiko. Tik jam mano darbai – ne :D
Oi, dirbu statybinėj įmonėj administratore ir plius dar darbo užmokestį skaičiuoju :) Tolokai nuo specialybės :)
Mes neturėjom pasirinkimo – mokėmės visi tą patį, nebuvo jokio skirstymo. Šiaip jau univere ir aš kalbininkė buvau, esu ir dabar, literatūriškai išvedžioti mėgstu tik savo malonumui labiau :) Nors pvz. Tamošaičiui mano rašto darbai labai patiko, kas glostė savimeilę ;)
Beje, pagal specialybę dirbi?
Mano laikais filosofų namai buvo tik planuose :)
O šiaip tai aš į kalbą nuėjau :P Literatūra nepatiko – per daug ten neaiškumų ir išvedžiojimų visokių :)
Asta, būtent. Tada, kai susiguli įspūdžiai :)
Violeta, pamenu, kai filosofams namus ten dar kūrė, man rods, paskutiniais mano studijų metais studentai ten įsikėlė tik :)
Nėr už ką, smagu dalintis :)
ajaj, o aš visai šalia, beveik už sienos baiginėjau filosofiją… :) tikrai šviesu prisimint. Ir dabar kai užaugom ir dirbam, studijos nebe tokios. Jos ne-be-to-kios. Labai vertinu šią patirtį. Ačiū, kad nuskraidinai į toookius prisiminimus… :)
Gera skaityti gražius atsiminimus apie universitetinius laikus. Aš turiu viltį, kad tie būtent Gražūs atsiminimai ateina tada, kai viskas pasibaigia. Nes dabar, rodosi, tik keiksiu ir keiksiu aš savo univerą… Niekas nepatinka, nieko nenoriu, niekas nežavi. Bet čia su laiku, su laiku tikriausiai :)
Geras, matai, kaip :)
O dar sakai, kad rašyt nemoki, meluooji, žodžiai ir mintys liete lietis turi, filologynan antraip kokio velnio stojai :)) (juokauju :)
O taip, taip, ta pati … Ir dėstytojai tie patys :D
Tik aš 2001 metais baigiau.
Jurga, tai žinoma, neabsoliutinu :)
nujauciu,MRU nepatinka.. man kaip tik ten pasaka:) nes galbut neturiu su kuo jo palygint;)
Rasa, tyliai tikėjaus, kad atsilieps ir daugiau ten pat besimokiusių :) Pats geriausias Universitetas. Dabar tenka nelaimė (ir kas mane ten traukė…) studint kitame, tokio dėdės vardu pavarde pavadintame ‘universitete’ – kaip žemė ir dangus: ir dėstytojų kompetencija, ir paskaitų kokybė. Kai turi su kuo palyginti, liūdna pasidaro.
Oi, kaip suvirpinai dūšią!!! Net graudu pasidarė… Gerai buvo tame filologyne… Beje, aš taip pat galėčiau pasakyti, kad atsukus laiką, nekeisčiau nieko… Eičiau tuo pačiu keliu…
Jurga, ieva, ta pati Alma Mater? ;)
aguonėle, blyneliai dėkoja ir dėkodami linksi „skanūs, skanūs” :)
Mademoiselle, marš nuo kompo prie knygų, stačiai netvarka anapus ekrano, kas čia dabar :)) Nekęsdavau šitų pačių galutinių terminų, nes irgi mėgdavau stumt darbus jų link, bet va paskutinę naktį Niekada nieko nesimokydavau, turėdavau tokią taisyklę: paskutinė naktis – poilsiui ir sveikam miegui :)
Man gal labiau reikėtų sėkmės, kad pradėčiau knygraužiauti..nes dabar tai tiesiog piktybiškai tinginiauju :/ bet tuoj ateis deadline’ai ir aš save tuomet už tai tikrai „pasveikinsiu” :)
et, suvirpinai ir man stygas… taip gera prisiminti!
jau blyneliai tai nuostabiai skaniai atrodo!
OMG, tu kelintais metais filologyną baigei? :)
Ačiū :)
Studijavau abu, tiesą pasakius :)
Žinau žinau tą jausmą, kai Reikia Mokytis: nenori, sunku, neįdomu, kam to reikia… Iš tikrųjų nostalgija apima baigus – kai supranti, jog Vis Dėlto buvo Geras Laikas. Panašiai kaip baigus mokyklą :)
Sėkmės knyggraužiaujant :))
Ach, kokie smagūs universiteto prisiminimai… (studijavai literatūrą?ar filologiją? – ar ne taip supratau…;))
Dabar sėdėdama ir apsikrovusi krūvomis darbų, trimis su puse laukiamais parašymo rašto darbais ir n-dešimčių perskaitymo reikalaujančiomis knygomis, gaila, bet pamirštu, visgi tas studijų metas yra tikrai kažkuo ypatingas. tavasis tvirtas nenorėjimas nieko pakeisti, pakelia ir man ūpą – gal ir aš vieną dieną atsipūtusi taip pagaliau pradėsiu galvoti :)
P.S. siaubingai skaniai atrodantys blyneliai ;)