švilpikai
Dalis receptų į mano blogą patenka iš neišsemiamų interneto gėrybių šaltinių – kasryt dieną pradedu ir kas vakarą užbaigiu puodeliu arbatos ir prenumeruojamų maisto blogų sklaidymu (jų gerokai virš šimto ir kasdien vis daugėja!). Kita dalis – iš skanių knygų ir žurnalų kalno, kulinarinių ir nebūtinai; tokių, kuriose perskaitytas vienas kvapnus sakinys neduoda ramybės ir pastūmėja į virtuvę.
Likusius pakužda atmintis. Vaikystės pietūs, mamos ir močiutės ruošiami patiekalai, maistas, kvepiantis namais, ilgesiu, ilgom vakarienėm ir nepaprastu paprastumu. Vienas tokių patiekalų – švilpikai. Tik ne iš mano vaikystės namų jie atėję – iš mano žmogaus. Ačiū jam, kad išmokė juos iškepti tokius, kokius ruošdavo jo mama. Kvapnius, minkštučius it kąsnelio dydžio nesaldžios bandelės. Keistas dalykas – iki tol net ragavusi jų nebuvau!
~ švilpikai ~
1 kg bulvių
1 didelis kiaušinis
200 ml miltų
(šaukštas bulvių krakmolo)
druskos
šalavijų lapelių
sviesto
šviežiai maltų juodųjų pipirų
Nenuskustas bulves sudėk į puodą ir išvirk. Palik atvėsti, nulupk ir sugrūsk.
Įmušk kiaušinį, pasūdyk ir išsuk mediniu šaukštu. Įdėk miltų ir išminkyk tešlą. Miltų kilogramui bulvių paprastai naudoju 200-300 ml – kuo bulvės miltingesnės, krakmolingesnės, tuo jų mažiau reikia, su tešla paprasta dirbti. Anglijoje vis pataikau nusipirkti vandeningų, tad kaskart tenka ieškoti aukso vidurio: kai miltų per daug, švilpikai pavyksta kietesni, o mums skanesni minkštesni. Tad ir tešlą užminkau minkštą, šiek tiek limpančią prie rankų ir, jei nepamirštu, įberiu šaukštą krakmolo. Lietuviškoms bulvėms jo nedėčiau :) Papildomai miltų naudoju formuodama švilpikus: pabarstau jų ant darbastalio arba medinės lentelės, atgnybiu gabalėlį tešlos ir jį iškočioju delnais į volelį, suploju jo viršų ir aštriu peiliu įstrižai supjaustau nedideliais gabalėliais.
Švilpikus kepu dviems būdais – keptuvėje arba orkaitėje. Keptuvėje užtrunka ilgiau ir švilpikai būna riebesni, orkaitėje – greičiau, bet pavyksta sausi :)
Jei kepu keptuvėje, ant vidutinio karštumo ugnies įkaitinu šiek tiek aliejaus, sudedu švilpikus ir apkepu po kelias minutes iš abiejų pusių. Iškepusius nusausinu ant popierinių rankšluosčių, sudedu į puodą, pabarstau trupučiu druskos, pipirų ir pastatau šiltai arba ant gretimos kaitlentės, arba į šiltą orkaitę.
Jei kepu orkaitėje, ją įkaitinu iki 170-180 laipsnių, kepimo skardą pabarstau miltais, sudedu švilpikus ir pašaunu maždaug dešimčiai minučių – tiek laiko pakanka, kad jie šiek tiek pakiltų ir apkeptų viena pusė. Apverčiu ir kepu dar tiek pat.
Padažui keptuvėje ištirpinu kelis šaukštus sviesto (pamėgom ghee – Londone jo pasirinkimas išties gausus), jame pakepinu susmulkintus šalavijų lapelius, paskaninu pipirais ir užpilu švilpikus.
Kiek valgytojų, tiek ir būdų valgyti. Mano žmogus valgo tik su grietine, kiti – su pertrinta su grietine varške, treti su grybų padažu. Apie pastarąjį svajoju jau labai seniai – siaubas, kaip noriu šviežių miško grybų!
Skanaus!
P.S. Bulves patogiausia išsivirti iš vakaro – kitą dieną beliks tik nulupti ir sugrūsti.
Koks skanumynas :) mano vaikystėje juos močiutė apkepdavo keptuvėje, o paskui apipylusi sviestu dar įkišdavo į pečių, kad išsipūstų, skaniausi man jie su grietine.
O mano vaikystėj būdavo su įdaru: kiaulienos širdis ir kepenėlės :) Niam niam
Marta, aš visad atvira pasiūlymams :) O darbas lygu pomėgis kartais atrodo gryna utopija..
Man taip pat patinka daug skirtingų lėkščių :) Tik tiek, kad jos tampa dar vertingesnės – sudužo ir nebėr, tad saugau kaip savo akį ir ne kiekvienam iš kai kurių valgyt leidžiu :)
Indre, o, dar vienas variantas! Smagiai :)
Ir mano vaikystėje jie buvo – iš nuo pietų likusių bulvių, bet visad kočiojami ir spaudžiami apvalia stikline :)
Siūlyčiau pasidomėti ir galbūt kažkur atrastum darbą, kuris būtų ir pomėgis. Nes akį nuotraukoms turi :) ir daug gražių lėkščių dar pas tave. Man namie priimtiniau daug skirtingų gražių lėkščių, o ne vienas ar du servizai. :)
Jurgita, mano namuos nieko panašaus niekad negamindavo, todėl, kai vyras užsiminė apie kažkokius švilpikus, net nenutuokiau, kas tai per daiktas :) Pasirodo, labai gi skanus! O virti turbūt primintų itališkus gnocchi :)
Džiovintus grybus irgi mėgstu. Dėl jų su silke per Kūčias su broliu visad pešamės :)
Šviežių pernai mačiau vienam labai jau tokiam posh turgely, bet taip ir praėjau. Po to gailėjaus, et :)
Maisto Diletante, man dažniausiai skanesni iš keptuvės :) Orkaitėj pasitaiko, kad laiką pražiūriu, sudžiūsta, tuomet jau tik padažas gelbsti :)
Kristina, skanaus :)
Marta, tai bent komplimentas! Ačiū labai :) Bet ne, tikrai nedirbu, nors visai smagu būt’ :)
Vis žiūriu ir žiūriu į tavo nuotraukas ir man iškilo klausimas – galbūt sukiesi, dirbi kažką su maistu ir fotografija? Nes jos kokybiškos ir vertos žurnalų puslapių :)
oi, švilpikai, kaip skanu :) mes valgydavom kai maŽiukai buvom :) Reiks kada paidaryti, gera ideja :) Ačiū :)
Man irgi skaniausia su grybų padažu…pasaka…ir pirmenybę teikiu keptiems orkaitėje, ypač jei padažas riebesnis…
Ačiū, už „lašelį” vaikystės, mano vaikystės maistas, tik mama kartais juos tik virdavo (minkštučiai labai išeidavo), bet čia kaip kam.
Beje, aš grybus džiovinu, tuomet galiu vežtis, kad ir į pasaulio kraštą. Tiesa, niekas nesutiks, kad jie bent kiek primena šviežių skonį, bet ir tokie skanūs.