blynai su varške, kokosų pienu ir slyvomis. sekmadieniams – šiltiems ir truputuką nostalgiškiems

Kartais prisimenu Jį.

Senuosius Alma Mater kiemelius ir nuostabųjį barokinį Didįjį kiemą, laktą ir rūkyklą, morgą ir jo pačius skaniausius, puriausius, dangiškiausius varškėčius su marmeladine uogiene, istorikų valgyklą, kurioje neatsivalgydavau šviežutėlių cinamoninių bandelių, su mažučiu alaus bariuku antrame aukšte, subalansuotu vyriškajai nykstančiai fakultetų auditorijai, ir kvapu, tipišku valgykliniu, įsiskverbiančiu į visas rūbų klostes ir siūles, plaukus ir odą. Senutėles auditorijas žemomis staktomis ir aukštomis lubomis, galines eiles, kuriose svajodavome, šnabždėdavomės ir šiugždindavome saldainių poperielius, rinkdavome Tamošaičio, Daujotytės, Smetonos perliukus ir šnarėdavome skubėdami užsirašyti. Miklindavome plunksną, kirčiavimą ir vaizduotę. Lotynų paskaitas, laikus ir sentencijas. Biblioteką ir konspektavimus, knygų ryšulėlius, kritikų straipsnius ir eiles galynėjantis, kuris pirmas pačiups deficitinį vadovėlį. Seminarus, diskusijas ir polemikas, drebinamas kinkas ir sužibėjimus.

~~~

~~~

Rašto darbus, kurių nekęsdavau tol, kol neįnikdavau ir ant peties nenutūpdavo visa mūzų palaikymo komanda. Egzaminus ir paruoštukus, šaltą prakaitą ištraukus būtent tą bilietą, apie kurį neturi ne tik žalio supratimo ir tobulą beletristiką, liejamą baltame popieriaus lape sukant uodegą nuo neigiamo pažymio. Aplankantį palengvėjimą pasibaigus sesijai ir nežinomybę apsigynus bakalauro darbą. Vingiuotus koridorius, kuriuose pirmąsias savaites pasiklysdavau ir iš vakaro susirasdavau reikiamą auditoriją, kad kitą dieną netektų vėluoti. Freskas, ištyrinėtas skersai ir išilgai laukiant prie katedros darbo vadovo. Ir tą žodžiais nenusakomą seno pastato magiją. Pramiegotas viduržiemį ir prasvaigtas pavasarį paskaitas. Langus, leidžiamus jaunimparky prie Vilnelės. Šiltas dienas ir saulę kiemeliuose, fontaną ir berželį, už vartų ranka pasiekiamą mylimą Senamiestį.

Visa tai, kas liko praeityje, visa tai, kas baigėsi. Visa tai, kas suformavo mano pasaulėžiūrą, stilių, įgūdžius, požiūrį į kalbą ir literatūrą – knygas ir gramatiką.

Jei galėčiau atsukti laiką atgal, nekeisčiau nieko. Eičiau tuo pačiu keliu.

~~~

~ varškės ir kokosų pieno blynai su slyvomis ~

200 g liesos varškės

2 kiaušiniai

400 ml kokosų pieno (skysto)

šaukštas tarkuotos citrinos žievelės

truputis vanilės ekstrakto (nebūtina)

stiklinė (160 g) miltų plius papildomai, jei tešla bus per skysta

3 šaukštai cukraus

šaukštelis kepimo miltelių

saldžių slyvų

2 šaukštai sviesto ir šaukštas aliejaus kepti

Varškę dubenyje pertrink šakute, įmušk kiaušinius, supilk kokosų pieną, vanilės ekstraktą, suberk tarkuotą citrinos žievelę ir gerai išmaišyk.

Kitame dubenyje sumaišyk miltus, kepimo miltelius ir cukrų, sausąjį mišinį sumaišyk su varškės mase iki vientisos masės. Jei tešla pasirodys per skysta – įberk šiek tiek miltų. Turėtum gauti tirštoką.

Keptuvėje ištirpink sviestą, įpilk aliejaus, liek po blyną, ant jo uždėk riekelę pasirinkto vaisiaus ir apkepk abi puses. Galimą riebalų perteklių nusausink popierine servetėle.

Valgyk su klevų ar kitokiu sirupu :) Labai skanūs ir šalti.

~~~

N.B. Receptas – preliminarus, puikiai pasiduodantis vaizduotei :) Surašiau maždaug taip, kaip gaminu pati. Varškę puikiausiai galima keisti ricotta, kokosų pieną – paprastu karvės pienu, slyvas  –  persikais, obuoliais, nektarinais, skaniausia – su saldžiais vaisiais.

~~~

~~~

Skanaus!