Sunku įsivaizduoti tradicinius sekmadienio arba šventinius pietus be gardaus kepsnio kvapo, kutenančio nosį ir kviečiančio skubėti prie stalo. Šis vištienos kepsnys primena vaikystėje daugelio taip mėgtą netikrą zuikį. Paruošiamas lygiai taip pat paprastai, tik pagardintas žaliomis pistacijų akutėmis, kvapniais rozmarinais ir trupučiu brendžio, jei tik bus skirtas suaugusiems valgytojams. Kepsnio slaptasis ingredientas − šaltai rūkytos […]
be miltų
Kasdien šylančios dienos, pirmosios snieguolės ir besipučiantys alyvų pumpurai, ryškus dangaus mėlis – pavasario žingsniai greiti. Ilgai lauktas ir atnešęs pokyčių, ilgai burtas ir išburtas – šis pavasaris ypatingas. O mintyse vis sukas eilutės: saulė kyla staiga/ spinduliai lūžinėdami/ kliūva už stogo turėklų/ viskas truputėlį gražiau/ negu iš tikrųjų/ bet iš tikrųjų/ viskas dar truputėlį […]
Uncategorized
Mėgstu analizuoti. Įvykius, santykius, žmones. Kapstytis jausmuose ir poelgiuose. Svarstyti ir persvarstyti. O metų pabaiga – būtent tas laikas, kai verta sustoti ir atsigręžti į benueinančias dienas. Prisiminti tai, ką nuveikei ir kam pritrūko ryžto, kur lankeisi ir ką palieki ateinantiems metams. Kuo didžiuojiesi ir ką norėtum pamiršti. Smagu, jei gali sau sušnibždėt: vis dėlto […]
desertai
Cantucci (kitaip – cantuccini arba biscotti di Prato) – itališkų biscotti rūšis, kilusi iš Prato miesto, esančio netoli Florencijos. Sausainėliai tradiciškai patiekiami su taure labai saldaus ir šalto Vin Santo ir valgomi mirkant į jį – patys vieni yra kietoki tarsi džiūvėsėliai; kitais kartais – puodeliu espresso ar cappuccino kaip žavus skanėstas. Jei saldumynų namuos […]
desertai
Karšta. Labai karšta. Taip labai, kad, atrodo, imiu ir išgaruosiu lengvu drėgnu debesėliu nuo kėdės, nubyrėsiu lašeliais ir sutekėsiu į Vilnelę. Namuose plius trisdešimt, už lango plius trisdešimt. Katiną priverstinai girdau iš čiaupo (nes jis tingi net pajudėti, o kailiuko padėt nusivilkt negaliu), kas rytą pabundu su mintimi, kaip nuostabiai nepakartojama būtų vakare panirti į […]
pietūs
Pasitaiko rytų, kai naują dieną pasitinku svetima pačiai sau. Be motyvacijos, be šypsenos, graužiant vidiniam kirminui. Niurnėdama išlipu iš lovos, pusvalandį medituoju vonioje, susisuku plaukus į kuodelį, apsivelku megztinį aukštu kaklu, pamirštu blakstienų tušą ir lūpų blizgį. Šiandien noriu būti nematoma. Lauke keiksnoju lietuvišką žiemą su jos minusais, pirštinėtas rankas slepiu kišenėse, o į ausis […]