Prieš akis – šienaujama pieva ir ilgas vakaras po dideliu dangumi. Lengvais žingsniais ėjęs mano žmogus staiga sustoja ir sušnabžda: įkvėpk. Dabar. Jauti? Ar užuodi – taip kvepėjo mano vaikystės vasaros, sako, o akyse leidžiasi saulė. Mūsų vasaros tokios pat, šypsaus. Ir prisimenu visas kvailystes, kūlius žolėje, iki paskutinio lašelio nuo lūpų nulaižomus ledus, rieškučiomis […]
desertai
Karštos dienos ir basos kojos. Miestas, su dulkėmis ir įkaitusiu asfaltu likęs kažkur ten, anapus greitkelio, miško ir upės. Rasota žolė rytais, o įdienojus saulė ir daug dangaus – kaip ir įprasta įpusėjus vasarai. Šalti desertai. Ne vien ledai, cassata ar šaldiklin nukištas arbūzas. Lietuviška juoda duona – nerealus dalykas. Ne tik sūrpyragių pagrindams vietoj […]
duona
Kai manęs paklausia, iš kur semiuosi įkvėpimo, visada atsakau taip pat abstrakčiai – iš mane supančios aplinkos. Nes ją sudaro koks milijonas kartais pačių netikėčiausių sudedamųjų, kurių vienu ypu ir neišvardinsi. Vienas įkvėpimų, įnešusių į mano pasaulį spalvų – prieš kelias savaites praūžęs renginys maisto tinklaraštininkams apie maisto fotografavimą. Ganėtinai glaustas, surikiuotas minučių tikslumų, ne […]
ir vegetarams
Tą dieną namai kvepėjo apelsino žievelėmis. Dubenyje mažais laipteliais kilo žvilgančių vanilinių baltymų pusnys, šiltoje orkaitėje atgimusios lengvais it pienės pūkas morengais. Kepintų riešutų luobelės, patrintos tarp pirštų, virto dulkėmis. Spintelės kamputyje kaip kiniškas žibintas švietė abrikosų uogienės stiklainis. Į tešlą byrėjo traškūs aguonų grūdeliai, o į rikotą – cukraus pudros smiltys. Taip gimė mano […]
ir vegetarams
Gyvenimas yra poezija, radau išvingiuotą negrabia ranka senoje užrašų knygelėje. O poezija − popieriaus lapai, gražiai prirašyti eilutėmis, girdžiu sakant šviesaus atminimo Marcelijų Martinaitį. Poezija − tai visiška vaizduotės laisvė. Improvizacijų šėlsmas ir žaidimas žodžių laipteliais. Ar pastebėjai, kad užrašyti žodžiai gali būti skanūs? Atrodo, skaitai tą pačią eilutę kelissyk iš eilės, pakeli akis, ir […]
desertai
Tą kovo rytą, kai su Migle gėrėm arbatas iš aukštų stiklinių, aprengtų megztukais, plepėjom ir nepastebėjom, kaip pro pirštus išbyrėjo valandos, valgėm pyragą. Atrodė, paprastą, nepretenzingą, tiesiog trupinių trikampius, sulipdytus kondensuotu pienu. Bet kiekvienas kąsnis, nuo šakutės galiuko keliaujantis į burną, buvo kupinas kažkur girdėtų skonių. Išsyk nesuvokiau, kur man visa tai pažįstama. Sentimentai yra […]