Man galetės – bene paprasčiausi pyragai. Trapią tešlą paruošti itin paprasta, o įdarą susigalvoti gali tokį, koks tik šaus į galvą: saldų, pikantišką, kepti didelius ar mažučius pyragaičius. Šįsyk, sunokus vyšnioms ir persikams, renkuosi saldų pyragą. Į saldžią tešlą įtarkuotas žiupsnis apelsino žievelės švelniai dera su vaisiais ir uogomis. O subtilus morengas padengia pyragą puriu […]
desertai
Vasara už lango, lietaus nuplautos besibaigiančios braškės, indelis sūrio, pusė puodelio saldintos kvapnios arbatos ir sausainių trupiniai. Mažiau laiko prie orkaitės, daugiau laiko sau ir mums. Septyni šaukšteliai didžiausiems smaguriams (ir dar vienam mažam, bet oriam pretendentui). Ar ir jus kartais aplanko tas jausmas, kai po gero deserto atrodo, kad diena pasisekė? Tai štai, ir […]
desertai
Vakar vakare miestas kvepėjo pakalnutėmis. Aidėjo neskubūs žingsniai, praeiviai laižė ledus, gurkšnojo iš rasotų taurių, šildėsi veidus atsukę į paskutinius saulės spindulius. Lėtas, ramus ir toks žalias mano miestas išėjo atostogų. Nusispyrė batus, atpalaidavo kaklaraiščio mazgą, švarką paliko kaboti ant kėdės atkaltės. Trims ilgiems vasaros mėnesiams. Atostogų planus dėliojuosi ir aš. O kol kas – […]
desertai
Paris-Brest – dieviško skonio plikytos tešlos karūna su burnoje tirpstančiu riešutiniu kremu. Mėgstate eklerus? Tuomet neatsispirsite ir Paris-Brest. Sakoma, kad šio pyrago istorijos kūrėjas – konditeris Louis Durand. Esą 1910 m. Paryžiaus pakraštyje, Maisons-Laffitte, buvo iškeptas pirmasis Paris-Brest, kurio apvali forma simbolizavusi ratą, mat pyragas buvo skirtas atminti istorines Paryžius-Brestas-Paryžius dviračių lenktynes. Senoji šeimos kepykla […]
desertai
Žinau, kad aš kažkur užtrukau. Palydėjau vasarą ir tyliai išėjau į rudenį. Įdomus buvo ruduo. Ilgas, šiltas ir labai darbingas. Buvo dalykų, kurie ėjos it spragtelėjus pirštais. Buvo ir tokių, kurie subyrėdavo nė neįsibėgėję. Trys mėnesiai prabėgo neįtikėtinai greitai. Žinai, kas yra sunkiausia po ilgos tylos? Vėl atsiversti tuščią popieriaus lapą ir rašyti. Nes nesi […]
desertai
Prieš akis – šienaujama pieva ir ilgas vakaras po dideliu dangumi. Lengvais žingsniais ėjęs mano žmogus staiga sustoja ir sušnabžda: įkvėpk. Dabar. Jauti? Ar užuodi – taip kvepėjo mano vaikystės vasaros, sako, o akyse leidžiasi saulė. Mūsų vasaros tokios pat, šypsaus. Ir prisimenu visas kvailystes, kūlius žolėje, iki paskutinio lašelio nuo lūpų nulaižomus ledus, rieškučiomis […]