tiramisu (chai latte)
Niekada nebuvau kavos žmogus.
Atsimenu, paauglystėje teta, skeptiškai kilstelėjusi antakį, kai raukydavausi prieš jos puodelį, žadėdavo: įstosi studijuoti – tikrai tokia pavirsi. Nepavirtau. Nors buvo visaip. Ketvirtadalis šaukštelio kavos į karštą vandenį (nes visi nuo kažko pradeda), tirpi su pienu (ar kondensuotu), latė iš popierinio puodelio, juoda iš aparato ir du šaukšteliai cukraus patyliukais, kai atsirasdavo poreikis įsilieti į kompaniją, espresas Italijoj, nes visi jį geria. Išmokti mėgti kavą nepavyko. Ir ne todėl, kad būčiau buvusi prasta studentė (dažniausiai nebuvau) ar būčiau norėjusi tetai (ir sau) įrodyti, kad ir be kavos gyventi galima. Ji man tiesiog… nepatinka. Nuo jos skauda galvą ir skrandį, negaliu užmigti, jeigu pasitaiko puodelį (latės) išgerti vakarop. Ir taip, kava man neskani. Nenoriu gilintis į visus „kava yra komunikacijos ir kultūros priemonė“ ir „skonis yra lavinamas dalykas“ reikalus, nes šio skonio aš tiesiog nenoriu lavinti. Pamėginau – ir ačiū, ne. Jei vieniems kavos puodelis iš ryto yra ritualas, tai mano ritualas – du puslapiai Nesbo. Gerai jau, keturi. Šeši… Tyliu.
Štai arbata – visai kas kita. Tos miškų, laukų ar arbatos plantacijų žolelės ir lapeliai man gerokai arčiau širdies. Ypač rudeniop ir artėjant žiemai. Ji yra tai, nuo ko kiekvienas pradedame pažintį su karštaisiais gėrimais dar vaikystėje. Arbatos privalumų visa sauja: ji šildo, ji ramina, ji tonizuoja, ji saugo nuo virusų ir tiesiog gerai nuteikia. Ir dar dera su desertais. Arba desertuose.
Kai viena įmonė pasiūlė paragauti arbatos iš gausaus jų asortimento, apsistojau ties Green Chai Latte. Nes indiška chai kelia nostalgiją nuo senų laikų. O dar žalioji – tokios niekada nebuvau ragavusi. Smalsu? Labai.
Ši arbata kvepia die viš kai. Jeigu ką nors pažadina kavos aromatas, tai mane iš lovos išverstų būtent Chai Latte. Žinoma, viena iš sąlygų – turi (privalai) mėgti ką tik keptas cinamonines bandeles, neatsispirti obuolių pyragui ar tiesiog pyragui ką tik iš orkaitės. Skonis – labai čailatiškas gerąja prasme. Ją galima gerti karštą, atvėsintą ir labai šaltą, su ledukais. Kai kas ją pavadino desertine arbata ir su tuo kai kuo negaliu nesutikti. Taip, ja neužgersi sumuštinio su dešra. Na, teoriškai… Ne, neužgersi.
Tiramisu su šia prieskonine arbata puikus. Sutinku, kad kava desertui suteiktų daugiau ir agresyvesnio charakterio, bet ir chai atlieka savo vaidmenį – desertas švelnus ir lengvas. Jei manot, kad norėtumėt dar stipresnio įspūdžio, ruošdami arbatą drauge pavirkite cinamono lazdelę ir anyžiaus žvaigždutę. Bet kuriuo atveju maskarponinės prieskoninės pusnys tiesiog negali palikti abejingų.
R E C E P T A S
Chai Latte Tiramisu
250 ml vandens
3 šaukšteliai Green Chai Latte arbatos
1 šaukštelis cukraus
16-18 Savoiardi sausainių
200 ml riebios grietinėlės
2-3 šaukštai cukraus pudros (pagal skonį)
400 g maskarponės
1 šaukštas Marsalos ar brendžio (pagal poreikį)
juodojo šokolado, natūralios kakavos
Vandenį užvirk prikaistuvyje, suberk arbatą, cukrų ir maišydamas pakaitink. Nukelk nuo ugnies ir palik visiškai atvėsti.
Grietinėlę suplak iki standumo su cukraus pudra. Maskarponę išsuk su stipriuoju gėrimu ir 2 šaukštais atvėsusios arbatos. Sukrėsk ir įmaišyk grietinėlę.
Pasiruošk maždaug 20 cm pločio dubenį.
Į arbatą greitai iš abiejų pusių pamirkyk po sausainį ir dėk ant dugno vieną greta kito. Jei liktų tarpų, juos užkaišiok sausainių gabalėliais.
Sukrėsk pusę kremo, išlygink paviršių. Užtarkuok šokolado.
Sudėk antrą sluoksnį mirkytų sausainių, sukrėsk visą kremą.
Tiramisu apsuk maistine plėvele ir padėk į šaldytuvą kelioms valandoms arba – man taip patinka labiausiai – nakčiai.
Kitą dieną pabarstyk kakava ir tarkuotu šokoladu. Ragauk šaltą.
