žiupsnis provanso: marselis ir vištiena su levandomis

Žavinga senoji prieplauka, būriai laivų ir žuvėdrų, saulės kamuoliukas virš galvų kiaurą dieną, o kartais – iš kojų verčiantis mistralis. Žvejų tinklai, sumesti ant kranto, ir kasdienis žuvų turgus. Laivą supančios bangos ir sūrūs purslai, įsirausę į plaukus, laižantys veidus ir lūpas. Siauros, stačios ir kažkodėl senąjį Vilnių menančios gatvelės. Namai ir spalvingos langinės. Laipteliai ir dar daugiau laiptelių.

Nedidelė šeimos kepyklėlė senamiesčio vidury – jie visai nekalba angliškai, o mes – prancūziškai. Atsidūstam, susižvalgom ir nepaliaujam šypsotis: mes – šiapus prekystalio, jie – kitapus. Šypsena dabar – pati brangiausia lingua franca. O tuomet gestais, absoliučiai netaisyklingai tariamais prancūziškais žodžiais sutariam, susilinksim, dar ir dar susišypsom, ir laukiam susėdę čia pat, ant slenksčio, kol dėdė kepėjas paruoš mums pietus ir pašaus į pragariškai karštą, malkų kupiną krosnį.

Maži ir pasenę prancūziški automobiliukai. Neskubūs taksistai ir gyventojai, susėdę kavinėse su pastis taurelėmis ar tiesiog ant laiptelių. Asfalto vaikiai, lošiantys futbolą, o tarp langinių vazonėliuose augantys čiobreliai, rozmarinai ir kanarėlės narveliuose. Krautuvėse išrikiuoti garstyčių indeliai su alyvuogėmis, levandomis ar avietėmis. Žavingi prancūzai, neklausiami parodę kelią iki Notre-Dame de la Garde ar palinkėję bon appetite mums, dviems išalkusiems ir nosis nusvilusiems keliautojams, sukritusiems čia pat prieplaukoj ant suoliuko su Marseillaise – vietine pica su pistou, ančiuviais, pačiom tikriausiom, riebiausiom Viduržemio jūros pakrantės alyvuogėm, pomidorų padažu, gausiai nubarstyta fromage frais. Tikrai taip – mes Marselietės nedainavom. Mes ją suvalgėm, padalintą į lygiai 8 gabalėlius.

Ar Luco Bessono Taxi, ar Aleksandro Diuma Montekriste – toks tikras ir įvairiaspalvis miestas, tas Marselis. Karščiausiomis dienos valandomis apsnūdęs ir tylus, sandariai užvertomis namų langinėmis, krautuvėmis ir kavinėmis, gyventi pradedančiomis vakarop. Nesugadinta dangoraižių panorama, šiaurės Afrikos šalių užeigomis, kuriose rūkomas kaljanas, moterimis, susisupusiomis nuo galvos iki kojų į čadras, prasilenkiančias su moterimis (ne)subtiliomis suknutėmis. Akimis neaprėpiama jūra su tolumoje boluojančiais Montekristo Ifo pilies kontūrais. Po alyvmedžiais į ūsą pučiančiais darbininkais. Kišenvagiais, primenančiais, kad net ir rojuje nuo įspūdžių apgirtę keliautojai – pats lengviausias ir naiviausias masalas.

Langai į stogų virtines ir žydrą dangų, keturių metrų aukščio lubos, ir – visų geriausia – nuosavas kambarys su savom langinėm :) Kad ir tai saujelei naktų.

Kelionės įkvepia, kelionės pakerta kojas.

O Marselis man visai susuko galvą. Ir, regis, vis dar jaučiu saulės spindulius, liuoksinčius nuogais pečiais, o liežuvio galiuku palietusi lūpas, randu kruopelę druskos.

Padovanokit man kas vilą vilaitę raudonu stogu ant Viduržemio jūros kranto, bangų pašonėj, glostomą saulės ir vėjo, a?

Namuos, į šiaurės vakarus nuo Marselio – ten, kur saulės taip maža ir lietaus tiek daug – mano rankos vis dar kvepia levandomis, medumi ir čiobreliais. O namai kažkodėl… pyragais. Tikrai taip – stebuklingos tos levandos. Ir saldiems kepiniams tinkamos, ir į arbatas – ypač mėgstu jų įsibert į juodąją su daug pieno.

Levandos ir vištiena – tobulas derinys. Tikrai. Fantastiškas. Levandos, medus, citrinos sultys, alyvuogių aliejus ir čiobreliai – nežinau, ar begali būti kvapniau ir provansiškiau.

Vištiena pavyksta sultinga, švelnaus ir maloniai saldaus skonio – šį marinatą naudosiu vėl ir vėl.

Ir dar kada nors būtinai sugrįšiu į Prancūziją – juk ji nesibaigia vien Paryžiumi, tiesa?

~ vištiena su levandomis ~

1 kg vištienos (ketvirčių, šlaunelių)

marinatui:

2 šaukštai džiovintų levandų

4 šaukštai alyvuogių aliejaus

šaukštelis šviežių arba džiovintų čiobrelių

1 citrinos sultys ir smulkiai nutarkuota žievelė

4 šaukštai skysto medaus

dosnus žiupsnis druskos

Levandų žiedelius suberk į grūstuvę ir sugrūsk.

Suberk į gilų dubenį ir sumaišyk su druska, aliejumi, citrinos sultimis ir žievele, medumi ir čiobreliais.

Sudėk vištieną ir rankomis gerai išmaišyk, kad marinatas tolygiai pasiskirstytų.

Dubenį uždenk maistine plėvele ir pastatyk į šaldytuvą 4 valandoms.

Praėjus laikui, sudėk į kepimo skardą, užpilk likusiu marinatu, darsyk lengvai pasūdyk ir pašauk į 180 laipsnių orkaitę 45 minutėms. Nepamiršk pavartyti!

Patikrink, ar vištiena iškepusi: įbesk medinį smeigtuką į storiausią mėsos vietą – jei teka skaidrios sultys, gali valgyti. Jei raudonos ar rausvos – teks pakepti dar truputėlį.

Skanauk su salotomis ir virtomis bulvėmis, o padažą sudažyk duonos riekele.

N.B. Levandų žiedynėliai – kartoki, tad, ruošdamas marinatą, pasistenk juos kuo geriau sugrūsti, kad, susimaišę su medumi, citrinos sultimis ir aliejumi, vištienai suteiktų puikų skonį ir aromatą.

Skanaus!

Šaltinis: Rachel Khoo. The little Paris kitchen, 184 p.

Recipe in English

~ lavender & lemon chicken ~

1 kg chicken pieces (drumsticks, etc.)

for the marinade:

2 tablespoons dried lavender

4 tablespoons olive oil

4 tablespoons runny honey

1 teaspoon fresh or dried thyme

finely grated zest and juice of 1 lemon

a good pinch of salt

To make the marinade, crush the lavender using a mortar and pestle. Put the crushed lavender into a large bowl with the oil, thyme,
lemon zest, juice and a good pinch of salt. Mix well.

Place the chicken pieces in the bowl and give them a good mix that all the pieces get well coated. Cover and leave to marinate for
4 hours in the fridge.

Preheat the oven to 180 C.

Put the chicken and marinade into a roasting tin and sprinkle with some more salt. Roast the chicken for 40-45 minutes turning the
pieces over halfway. To check if the chicken is done, pierce the thickest part of the flesh with a skewer - the juices should run
clear, not red or pink.

Serve the chicken with the cooking juices, crisp green salad and some boiled potatoes.

Bon appetite!

Save

Save

Save

Pasidalinkite: