london foodies festival. skanūs įspūdžiai

Tiek skanumynų vienoje vietoje nesu mačiusi. Nuoširdžiai. Gal tik per TV arba sapnuose. Dar kulinarinėse knygose su gražiais paveikslėliais. Ir turbūt pirmą sykį nuoširdžiai šokinėjau nuo kojos ant kojos krykštaudama, jog Londonas – jėga! (krykštausiu dar labiau gyvai pamačius RHCP, juhū!) Į miestą pagaliau sugrįžo vasara, tad savaitgalis praėjo sklandžiai, lyg iš anksto užsakytas. Daugybė mielų žmonių, dieviško maisto ir gėrimų, ragavimų, užkandžiavimų ir skanių nuodėmių, gero oro, saulės ir, apsunkus pilvukams, tingių gulinėjimų medžių pavėsyje. Tiesiog tobula vasariškos tinginystės forma.

London Foodies Festival, Londone rengiamas jau penktąjį kartą, tris dienas vyko didžiuliame Battersea parke. Jei kada esat buvę Londone, žinot, kokie tie angliški parkai: žali žali, dailiai nupjautomis pievelėmis (arba užsėti tokios rūšies žole, kuri užauga vos kelių centimetrų :), kartais su kokiais rūmais pašonėje ar tvenkiniu pasiirstyt valtele, su prieš saulę gulinėjančiais londoniečiais ir visur kur lakstančiais draugiškais jų augintiniais. Tie parkai idealūs piknikams, juose gali praleisti visą dieną ir tikrai nenusibos – išbandytas reikalas.

Ko ragavau? Ak, daug ir visko. Praktiškai po truputį to, ką matot nuotraukose. Rimtai. Būsimi pirkėjai čia buvo mylimi – nespėdavai suktis ir ragauti. Geriau pasakysiu, ko neparagavau ir iki šiol gailiuosi. Ten žemiau, trečioje eilutėje nuo apačios, matote baltojo šokolado cheesecake‘ą. Pirmą dieną, galvai apsisukus nuo maisto gausos, stendą, siūliusį juos, tik nufotografavau. O namuos supratau, kad padariau klaidą ir antrą festivalio dieną zujom ieškodami cheesecake‘inio stalo. Spėkit, ar radom. Ne! Aišku, jog visus pardavė greitesniems nei mes. Du maži žiopliukai liko nukabinę nosis.

Angliški namų gamybos pyragėliai su mėsa ar daržovėmis, įvairiai marinuotos alyvuogės, paprikos, česnakai ir svogūnėliai… O kokios skanios fetos ragavau! Neapsakomai. Tikrąja to žodžio prasme tirpstančios burnoje, su vos vos juntamu česnako poskoniu…

Sūrių mėgėjai gulte užgulę laikė stalus :) Tokio pasirinkimo norėtų kiekvienas. Įvairiausių rūšių, brandinti ir švieži, prancūziški ir itališki, ožkų, karvių, avių pieno…

Moteriškė iš Provanso siūlė naminių džemų ir uogienių, aliejų ir ekologiškų prieskonių. Ir levandų, žinoma :) Esat ragavę vyno želė? Tinka su šviežiais sūriais, ožkos pieno sūriais ar vaisiais. Skanu, iš karto nė nesuprasi, kad valgai vyną.

Norintieji galėjo stebėt populiarių virtuvės šefų pasirodymus. Dailūs vyrai (ir žavios moterys), ryšini prijuostėmis, žongliravo jūros gėrybėmis, daržovėmis, peiliais ir puodais. Gražu pažiūrėt. O štai kai kurie kiti vyrai, kaip kad dėdė apačioje, žongliravo kirviu. Aha, jis taip savotiškai pjaustė pomidorus :) Šaunuolis ūsuočius. Neišsigąskit – jis joks maniakas. Tai tebuvo originali peilių galąstuvo reklaminė akcija.

Mane pažįstantiems tikrai nereikia pasakot, jog pro šiuos rytietiškus saldumynus praeiti negalėjau. Tiesiog negalėjau. Libanietis berniukas išsijuosęs vaišino susidomėjusiuosius, o aš norėjau baklavos daug. Didelių gabalėlių. Savam maišelyje. Fantastika.

Kepyklėliniai dalykai man patys mieliausi. Jei pro egzotiką (aka jūros gėrybės ar tajų virtuvės patiekalai) praeidavau lengvai užmetusi žvilgsnį, miltuoti ir cukruoti skanėstai vis priversdavo sugrįžti atgal. Kepiniai be glitimo, kepiniai iš ekologiškų produktų, kepiniai su natūraliais saldikliais, kepiniai, kepiniai, kepiniai… Ei, aš tikrai noriu savo kepyklos!

Dabar apie kitas nuodėmes. Parmezanas, brandintas 18, 22 ir 30 mėnesių, skanautojus viliojo štai tokiais didžiuliais gabalais – kaip gyva nesu mačiusi didesnių sūrių. Negalėjau praeiti. Sukom ratus ir vis grįždavom įsitikinti, kuo skirias tas jauniausias nuo to senojo. Skiriasi. Vienas švelnesnis, kitas aštresnis, o vidurinis nebūtų vidurinis – per viduriuką tarp kitų dviejų. Ech, na ir dar po kąsnelį…

Ir dar nuodėmių. Nors kokia gi maisto mugė be jų, baikit! Antrą dieną, negavę cheesecake‘o, įsisukom į keksiukus. Morkiniai su saldžia sūrio kepure – nepakartojami. Ir, žinot, ką? Jau užvedžiau minčių motoriuką – kepsiu. Ir dalinsiuos, jei tik pavyks bent per šaukštelio galiuką panašūs į ragautuosius. Laukit naujenų :)

Ko pirkom? Daug ko, bet didžiąją dalį suragavom sukritę ant pievukės :) Bet va vieną dalyką galiu smarkiai rekomenduot – chai latte. Tai indiška arbata, gardinta prieskoniais, šiek tiek primenanti lengvą kavą – ne veltui latte, skaniausia ji su pienu. Geriama ir karšta, ir šalta, ir, girdėjau, dar visai neseniai Londono kavinėse buvo baisiai madingas dalykas :) Jų yra visokiausių rūšių, jau seniai mėgstu ir lauktuvių namo vežiau Spiced Chai Latte, o savaitgalį prigriebėm Vanilla Chai Latte ir Chocolate Chai. Žinau tikrai, kad panašių būdavo ir Lietuvoj. Vėliau neberadau ir ėmiau pati arbatos mišinį ruošti, nesudėtingas tai dalykas. Vis dėlto, jei lankysitės Londone, nepraleiskit progos paragauti.

Summa summarum – skanus buvo festivalis. Toks visas om-nom-nom-nom, kaip sako britai :) Manau, įtiko visiems lankytojams ir, ką čia slėpt, gerokai patuštino jų kišenes bei pridėjo vieną kitą puskilogramį besočiams (slapti šaltiniai informuoja). Lauksim kitų, ne mažiau šaunesnių :)