Paris-Brest – dieviško skonio plikytos tešlos karūna su burnoje tirpstančiu riešutiniu kremu. Mėgstate eklerus? Tuomet neatsispirsite ir Paris-Brest. Sakoma, kad šio pyrago istorijos kūrėjas – konditeris Louis Durand. Esą 1910 m. Paryžiaus pakraštyje, Maisons-Laffitte, buvo iškeptas pirmasis Paris-Brest, kurio apvali forma simbolizavusi ratą, mat pyragas buvo skirtas atminti istorines Paryžius-Brestas-Paryžius dviračių lenktynes. Senoji šeimos kepykla […]
desertai
Tikiu, kad kiekviena šeima turi savų receptų, nuo kurių nupučia dulkes vos keliskart per metus. Ne įprastiems savaitgalio pietums. Šventėms. Štai mano mama kasmet ruošia tinginį. Tiksliau, kelis. Mat vienas (didesnysis!) visuomet lieka namuos, o mažesnįjį vežamės į giminės susibūrimą. Jis tikrai puikus, kitoks ir negali būti. Žinodavom viena: nereikėdavo žvilgčioti į kalendoriaus lapelį norint […]
ir vegetarams
Londone nėra ryškios ribos tarp žiemos ir pavasario. Na, žinot, tų pavasarinių upelių gatvėse, nuo stogų bėgančių, į skardines palanges barbenančių ir už apykaklių byrančių lašų, pirmųjų – šildančių – saulės spindulių, pamažėle besitraukiančių pieniško sniego lopinėlių, žibučių šlaituose ir bundančios žemės. Čia krūmas už lango visą žiemą nenumeta lapų, per naujametį termometras rodo plius […]
gardžios dovanos
Pesto – itališkos kilmės padažas. Kvapnus, sodraus skonio ir visai paprastai paruošiamas. Skanus ragauti net vienas pats – ir tikrai gardesnis už pirktinį. Šiaip jau pesto gaminamas su pinijomis, bet tąsyk, apibėgusi kelias Vilniaus parduotuves, neradau nei maišelio. Ir bazilikų ne pirmoje krautuvėje aptikau, nesezonas? Keičiam anakardžiais. Ir draugiškiau kišenei, ir galutinio rezultato negadina. Ir […]
kepyklėlė
Virtuvėj skamba balsai, antram aukšte girgžda grindys ir trinksi durys, kažkas ką tik grįžo iš darbo, kažkas dar tik valosi batus ir pasakoja istorijas, o aš užleidžiu užuolaidas nuo miesto šviesų ir garsų. Dar gurkšnis karštos arbatos, dar dvi riekės pyrago. Dar vienas rytas ir vakaras už lango, ir dar savaitė kalendoriuje. Iki pavasario. Bet […]
pasidaryk pats
Kaštainiai man primena senus prancūziškus filmus ir nespalvotas Paryžiaus nuotraukas. Tą jausmą, plevenantį ore, būtinai rudenėjantį parką, būtinai vienišą suolelį, būtinai fone skambantį akordeoną ir būtinai Jį ir Ją. Kaštainiai primena ir prancūzų autorių knygas, gal Guy de Maupassant, nors galbūt jis apie juos nė neužsiminė, gal dar kažką, bet tikrai tikrai tą kažką, skaitytą […]