ir kita gyvenimo poezija + proza
Rodos, beprotybė sekmadienį ristis iš lovos ankstėliau. Basomis strikinėt vėsiomis virtuvės plytelėmis, išsukti sviestą su cukrumi ir vanile, miltais nusnigti stalviršius ir grindis, suraikyti obuolį, lipniais pirštais nupirštuoti arbatinuką, tarškinti kepimo formas ir girgždinti orkaitės dureles. O tada tyliai grįžt į patalus, įsirausti ir […]
Kai prieš kelias dienas niekaip negalėjau prisiminti, kaip sudėliotas mano tinklaraštis, žvilgtelėjau į paskutinio įrašo datą – beveik mėnuo! Mėnuo tylos, neatsakytų komentarų. Mėnesį fotoaparatas dulkėjo stalčiuje. Mėnesį gyvenau aukštyn kojomis, lėktuvuose, virš debesų, kitomis mintimis. Buvau rudenėjančiame Vilniuje – pirmąsyk po kelerių metų. Namuos. […]
Londone kiaurą dieną lyja. Beviltiškai. Jau, rodos, turėtų nebestebinti – toks tai miestas, tokia tai sala. Ir vėjas! Didžiulis, besišlaistantis gatvėmis, kažkada atnešęs Merę Popins, pamenat? Stotelėse mačiau ne vieną sulaužytą skėtį, liūdnai niurksantį šiukšliadėžėse – džiaugiaus ir rankom plojau, kad beveik iki darbo priveš […]
Iš vaikystės pamenu: skaniausios obuolienės – iš alyvinių obuolių. Mes jas vadinam obuolių košėm, nes močiutė obuolius su cukrumi verda tol, kol jie sukrenta ir beveik nelieka obuolių gabalėlių. Paprasta, bet taip skanu! Su šviežiom bandelėm, dar šiltą – ką tik išvirtą – vėlyvos vasaros […]
Rytų pasitaiko visokių. Lietingų ir tamsių, nuo stogų varvant lašams į vis didėjančias balutes, o nuo permirkusių skėčių – už apykaklių. Vėsių ir vėjuotų, suveliančių plaukus ir priverčiančių tvirčiau įsisupti į megztinius ir užsisagstyti lietpalčius. Ramių ir tylių, kai namai tušti ir nebylūs, koridoriuje rikiuojasi […]
…už praviro lango tolumoje tekės Sena, vėjas plazdens ilgas baltas muslino užuolaidas. Ryte kambarį pro suveriamas langines šildys saulė, aš tyliai šypsosiuos, trupinsiu obuolių pyragaitį čia pat lovoje ir mažais gurkšneliais siurbčiosiu žolelių arbatą. Perpiet pirksim sūrių, šviežios duonos ir vyno, o vakarop klausysimės šurmuliuojančio […]
