ir kita gyvenimo poezija + proza
Cukinijų žiedai Italijoje – vienas skaniausių vasaros delikatesų, turguose aptinkami nuo liepos iki vėlyvo rugsėjo. Maistui naudojami ir vyriški, ir moteriški žiedai, tačiau italai deda ranką prie širdies ir sako, jog skaniausi, traškiausi pavyksta būtent vyriški. Kaip atskirti žiedų lytį? Atrodytų, visai paprastai: vyriški žiedai […]
Daržovės. Daug šviežių daržovių. Namai, kvepiantys šilta, kepyklėline, duona, prieskoninėmis žolelėmis ir sūriu. Daug alyvuogių ir gero alyvuogių aliejaus. Mieli mažmožiai, be kurių sunkiai įsivaizduoju kasdienybę. Ypač savaitgalio priešpiečius. Ar šiaip greitą užkandį po darbo. Arba tiesiog lengvus pavakarius. Bruschetta su šviežiais pomidorais, bazilikais, alyvuogių […]
Žiemužė pažėrė saulės spindulių ir uždegė sniegą, o dangų papuošė žydryne. Tokią dieną įsivaizduoju praleidžiamą tik vienu būdu: gamtoje, spaudžiant šaltukui, pabėgus iš ūžiančio ir pilkomis dulkėmis apsnigto miesto. Tarkime, Kernavėje. Tarkime, lakstant meistriškai laviruojant apsnigtais laipteliais į kalvų viršų ir sliuogiant ant to-plastmasinio-daikto-po-užpakaliu žemyn. […]
Mane visuomet žavėjo nedidukės parduotuvėlės – krautuvėlės, pasislėpusios siaurose senamiesčio gatvelėse, toli nuo miesto šurmulio, apsigobusios tyla ir ramybe. Tokios, į kurias užėjus netenka stumdytis, o jei ir susidaro eilutė, laukiantieji tokie malonūs, jog per tas kelias ar keliolika minučių spėji susidraugauti. Prieskoniai, arbata, ledai, […]
Mėgaujuosi tyliais priešpiečiais vienatvėje. Su knyga rankose. Puslapiai drugelio sparnais plazda vienas paskui kitą, kol visiškai panyru į Città di Venezia, pasiklystu aklose calle ir, po truputį uosdama lagūnos vandenį, pasiekiu drumzlinus kanalus. …Visai čia pat bažnyčios varpai suskambina penkias ryto. Viename prie kanalo stovinčių […]
~~~ Su vėsiais rytais, žalumą beprarandančiais medžiais ir pirmosiomis (artėjančiomis) šalnomis mane aplanko melancholija. Ruduo ateina ir neatsiklausia, ar yra laukiamas. Jei vasaros karščiai ir žaluma neskuba džiuginti, ruduo šast – kur buvęs, kur nebuvęs, jau staiposi po kiemą, apgobęs rytus stora rūko marška, drėgna […]
