Tai knyga, į spaustuvę keliavusi lygiai metus. Labai tikiuosi, kad skaitytojų namus ir širdis ji pasieks šiek tiek greičiau ir atliks savo tikrąją – noriu tikėti, kad skanią, – funkciją. Nes man labai svarbu, kad knyga būtų naudojama pagal paskirtį – neturėjau tikslo sukurti tiesiog gražią knygą. Nuoširdžiai viliuosi, kad ji bus nubarstyta miltais, užlankstytais […]
desertai
Ar pastebėjot, kad rudeniop žemė pasidengia visais šokolado atspalviais? Pieniško šokolado spalvos lapai traška po kojomis, juodojo šokolado skraiste užsikloja užmiesčių laukai nuėmus derlių, lyg lazdynų riešutais ar razinomis nusėti akmenimis… O pirmas lapkričio sniegas padengia namų stogus plonu baltojo šokolado glajumi. Ką jums reiškia šokoladas? Štai Miglei jis simbolizuoja prabangą ir rafinuotumą, primena spalvingą, […]
desertai
Paris-Brest – dieviško skonio plikytos tešlos karūna su burnoje tirpstančiu riešutiniu kremu. Mėgstate eklerus? Tuomet neatsispirsite ir Paris-Brest. Sakoma, kad šio pyrago istorijos kūrėjas – konditeris Louis Durand. Esą 1910 m. Paryžiaus pakraštyje, Maisons-Laffitte, buvo iškeptas pirmasis Paris-Brest, kurio apvali forma simbolizavusi ratą, mat pyragas buvo skirtas atminti istorines Paryžius-Brestas-Paryžius dviračių lenktynes. Senoji šeimos kepykla […]
kaip pas mamą
Sunku įsivaizduoti tradicinius sekmadienio arba šventinius pietus be gardaus kepsnio kvapo, kutenančio nosį ir kviečiančio skubėti prie stalo. Šis vištienos kepsnys primena vaikystėje daugelio taip mėgtą netikrą zuikį. Paruošiamas lygiai taip pat paprastai, tik pagardintas žaliomis pistacijų akutėmis, kvapniais rozmarinais ir trupučiu brendžio, jei tik bus skirtas suaugusiems valgytojams. Kepsnio slaptasis ingredientas − šaltai rūkytos […]
desertai
Žinau, kad aš kažkur užtrukau. Palydėjau vasarą ir tyliai išėjau į rudenį. Įdomus buvo ruduo. Ilgas, šiltas ir labai darbingas. Buvo dalykų, kurie ėjos it spragtelėjus pirštais. Buvo ir tokių, kurie subyrėdavo nė neįsibėgėję. Trys mėnesiai prabėgo neįtikėtinai greitai. Žinai, kas yra sunkiausia po ilgos tylos? Vėl atsiversti tuščią popieriaus lapą ir rašyti. Nes nesi […]
desertai
Niekada nebuvau didelė rabarbarų gerbėja. Kadaise pas tėvus augo vešlus jų krūmas, kurio dabar nelikę nė ženklo – panašu, kad nemeilė rabarbarams buvo apėmusi visą šeimą. Iki šiol vos gūžtelėjusi pečiais turguje praeidavau jų ryšelius ant prekystalių suguldžiusias močiutes. Man jie įsiminė kaip tiesiog rūgštūs stiebeliai, iš kurių verdamas kompotas. O šiemet, po ilgos pauzės, […]