„- Mes esame bel far niente meistrai, – atsakė jis. Koks gražus pasakymas. Bel far niente reiškia „nieko neveikimo grožį”. Tradiciškai italai visada sunkiai dirbo, ypač daug iškentėję vadinamieji braccianti (vadinami taip todėl, kad neturėjo nieko, išskyrus gyvulišką savo rankų – braccia – jėgą, kuri padėjo jiems išgyventi pasaulyje). Tačiau net taip sunkiai dirbantys žmonės […]
pietūs
Iš esmės esu optimistė. Žinau, jog jei šiandien lyja, rytoj (gerai jau, poryt arba po savaitės) švies saulė. Jei atėjo ruduo ir pirmą spalio dieną prisnigo, džiaugiuosi, nes po kelių mėnesių – Kalėdos. Jei šiandien ketvirtadienis, žinau, kad tik viena diena liko iki savaitgalio, nes juk ketvirtadienis nebeskaičiuojamas, ne ne, jokiais būdais!! Nors neturiu nuosavo […]
pasaulio virtuvė
– Žinai, nenoriu, kad ši akimirka pasibaigtų,- sušnibždėjau Jam. Anapus stalo atsakė šypsena ir mylintis mėlynų akių žvilgsnis. Šakutė žaidė plačioje lėkštėje vieną po kito liesdama fagottini, apgaubtus tirpinto sviesto ir šalavijų padažo. Aprasojusioje taurėje žaižaravo po truputį senkantis vynas. Renesansiškame kiemelyje sklandė akimirkos laimė. Kažkas šalia rūkė, kažkas pasakojo apie kelionę į Marselį, skambėjo […]
mėsiška
Nežinau, ar tarp duonos ir žaidimų skaitytojų atsiras daug mėgstančių lietuvišką virtuvę. Būtent tokią, kurią vadiname lietuviška ir kurios patiekalais paprastai bandome papirkti užsienio svečius: virtuvę su cepelinais, balandėliais, vėdarais, kugeliais, bulviniais blynais. Kadaise pati buvau prisiekusi vėdarų gerbėja – nieko skaniau už juos nebūdavo. Močiutė iki šiol to nepamiršta ir nepraleidžia progos jais palepinti […]
pietūs
Mūsų namuose nėra ketčupo, tačiau bemaž visad stovi stiklainiukas majonezo – kietai virtiems kiaušiniams. Sultinių kubeliai pakeisti ekologišku sultiniu, parašyta, be konservantų – bandom tikėti. Mėsos patiekalai gaminami kartą per savaitę, kitais kartais ir du. Jokios kiaulienos, tik vištiena ir retsykiais jautiena. Kartais malta mėsa – labai retai, nes nuo vaikystės nejaučiu simpatijos kotletams. Vegeta, […]
pietūs
Ant sienos kabo nespalvota fotografija: šaunus dėdulė riestais ūsais šypsosi fotografui, akyse stryksi velniukai. Greta jo – signora gėlėta suknele. Ta pati, dabar stovinti už prekystalio, garbaus amžiaus apskritaveidė žilaplaukė mamma – tarsi kokybės garantas, sergėjantis picų fabrikėlį daugelį metų. Pokalbį pradedu daininguoju buona sera, šypsena ir… pasimetusiu žvilgsniu. Prieš akis lyg ant Milano podiumo […]