Londone, visai netoli Shepherds Bush stoties, pakilęs eskalatoriaus laipteliais iš požemio aukštyn į saulę, pasukęs į dešinę už kampo ir kirtęs parkelį, gali rasti pub’ą. Nemažą, bet jaukų, šurmuliuojantį ir šiokią dieną, ir sekmadienio pavakare. Besididžiuojantį savo airiška kilme, pačia tikriausia airiška jautiena troškiniuose, airišku Guinness alumi bačkose ir bokaluose, airiška nuotaika ir kišenei draugiškomis […]
ir vegetarams
Vakarinis skrydis namo turi žavesio. Prigesusios salono šviesos lėktuvui kylant ir leidžiantis, mieguisti keleiviai ir tylus juokas už nugaros. Po kojomis – debesys ir pusė Europos. Mes pakeliui namo ir viskas jau yra gerai, nes kitaip tiesiog negali būti. Plojimais palydimas lengvas lėktuvo ratų čiuožtelėjimas žeme; naktinį Vilnių apgaubusios šviesos, namuose karštą arbatą gurkšnoja namiškiai, […]
desertai
Kai šąla nosis ir pirštų galiukai, kai šilumos norisi gerokai dažniau nei iki šiol, kai vilnonės, močiutės kantriai megztos, kojinės virsta didžiosiomis gelbėtojomis ir kai vitrinos ima žibėti, o savaitgaliais žmogučiai keliauja namo nešini spalvingais dovanų maišeliais, širdelę kutena laukimo jausmas. Kai kalendoriaus žymeklis pajuda link gruodžio, aš pradedu dienas skaičiuoti atbuline tvarka. 24 dienos […]
gardžios dovanos
Pesto – itališkos kilmės padažas. Kvapnus, sodraus skonio ir visai paprastai paruošiamas. Skanus ragauti net vienas pats – ir tikrai gardesnis už pirktinį. Šiaip jau pesto gaminamas su pinijomis, bet tąsyk, apibėgusi kelias Vilniaus parduotuves, neradau nei maišelio. Ir bazilikų ne pirmoje krautuvėje aptikau, nesezonas? Keičiam anakardžiais. Ir draugiškiau kišenei, ir galutinio rezultato negadina. Ir […]
desertai
Paprasčiausi dalykai yra mieliausi, o netikėti – smagiausi. Tarkime, vieną vakarą rasti komentarą (net kelis!) apie įvertinimą Stylish blogger awards už tinklaraščio stilių. Man? Kaip miela! Todėl visų pirma – ačiū Ugnei, Astai, Jovitai, Renatai ir Žaliai varnai už gerą žodį :) Smagu, kad esu skaitoma ir (į)vertinama :) Štai tos 7 tiesos apie mane, surašytos juodu […]
pasidaryk pats
Kaštainiai man primena senus prancūziškus filmus ir nespalvotas Paryžiaus nuotraukas. Tą jausmą, plevenantį ore, būtinai rudenėjantį parką, būtinai vienišą suolelį, būtinai fone skambantį akordeoną ir būtinai Jį ir Ją. Kaštainiai primena ir prancūzų autorių knygas, gal Guy de Maupassant, nors galbūt jis apie juos nė neužsiminė, gal dar kažką, bet tikrai tikrai tą kažką, skaitytą […]