ir kita gyvenimo poezija + proza
Traškūs ar minkšti? Visų skirtingi favoritai, galvojau traškindama tuos traškiuosius kūčiukus iš parduotuvės ir vis užmesdama akį, ką ten „Notting Hille” veikia Julia su Hugh (kalėdinis laikotarpis man – filmų apie Kalėdas, meilę ir kitus gražius dalykus laikas. Tada joks saldu negali būti per saldu. […]
Yra receptų, kurių lyg ir nereikėtų tobulinti. Jie jau nepakartojami. Kaip ir ši bananų duonelė. Girdėjau atsiliepimų, kad ji daugelio mano skaitytojų mėgstamiausia (juk taip?!), mano taip pat. Sodri, kvapni, neatsivalgoma. Ko dar reikia? Bet kartais imi ir sukvailioji. Ir iš tų improvizuotų kvailysčių gimsta […]
Dienos bėga pasiutusiai greitai. Nežinau, kaip kiti viską spėja; kita vertus, niekas nežino, nes visi tiki tuo, kuo nori tikėti. Vienas žmogus sako, kad mano stiprybė – tikėjimas. Aš išties tikiu. Kad daug ką galime, kad galime pabusti kitokie, o stebuklus kuriame patys, ir nebūtinai […]
Kai nežinau, kokį desertą pagamint svečiams, vaikui ar sau silpnumo akimirką, renkuos madlenas. Paprastai – citrinomis ir vanile kvepiančias, jau nebežinau, kiek kartų keptas ir visada pavykstančias. Šokolado noriu retai, juolab gryno, bet kepiniuose jis paprastai man netrukdo, atvirkščiai, padeda, šitaip saldumynų tiesiog suvalgau mažiau […]
Kiekvienas žinome savų šildymosi būdų. Namie šalta. Trejos poros kojinių, vilnonis megztinis, daug arbatos. Atidaryta įkaitinta orkaitė vietoj šildytuvo. Kiek per daug laiko duše. Kepami pyragai, jaukūs pledai, šokiai pagal random radijo dažnį, kas dar? Turbūt sriubos, troškiniai su čiliais, iš esmės bet kas, kas šildo […]
Minkštos spalvos, lyg prisimerkusi saulė, švelnus lyg vasara, lyg jau nebe oras, jausmas, kad kažkas neišvengiamai praėjo, bet kai kas dar tik bus, ir obuoliai – rugsėjo nesumaišysi su niekuo. Obuolių pyragų metas sutampa su rudens pradžia, bet juk tai aksioma ir konstanta, jiedu susiję neatskiriamai, […]