Tai knyga, į spaustuvę keliavusi lygiai metus. Labai tikiuosi, kad skaitytojų namus ir širdis ji pasieks šiek tiek greičiau ir atliks savo tikrąją – noriu tikėti, kad skanią, – funkciją. Nes man labai svarbu, kad knyga būtų naudojama pagal paskirtį – neturėjau tikslo sukurti tiesiog gražią knygą. Nuoširdžiai viliuosi, kad ji bus nubarstyta miltais, užlankstytais […]
ir vegetarams
Vasarą, kai pomidorai saldūs tarsi apšlakstyti medumi, desertui dažnai renkuosi vien tik juos. O pietums įpjaustau į salotas drauge su kitomis vasariškomis uogomis ir vaisiais, keliais bazilikų lapeliais ir traškios duonos gabalėliais. Pavyksta beveik itališka panzanella, tik lietuviškesnė ir todėl tikresnė. Nes vasaros pietūs gaivūs, spalvingi ir nepretenzingi. ~ vasariškos salotos ~ 2 pomidorai 2 […]
desertai
Vasara už lango, lietaus nuplautos besibaigiančios braškės, indelis sūrio, pusė puodelio saldintos kvapnios arbatos ir sausainių trupiniai. Mažiau laiko prie orkaitės, daugiau laiko sau ir mums. Septyni šaukšteliai didžiausiems smaguriams (ir dar vienam mažam, bet oriam pretendentui). Ar ir jus kartais aplanko tas jausmas, kai po gero deserto atrodo, kad diena pasisekė? Tai štai, ir […]
desertai
Prieš akis – šienaujama pieva ir ilgas vakaras po dideliu dangumi. Lengvais žingsniais ėjęs mano žmogus staiga sustoja ir sušnabžda: įkvėpk. Dabar. Jauti? Ar užuodi – taip kvepėjo mano vaikystės vasaros, sako, o akyse leidžiasi saulė. Mūsų vasaros tokios pat, šypsaus. Ir prisimenu visas kvailystes, kūlius žolėje, iki paskutinio lašelio nuo lūpų nulaižomus ledus, rieškučiomis […]
desertai
Karštos dienos ir basos kojos. Miestas, su dulkėmis ir įkaitusiu asfaltu likęs kažkur ten, anapus greitkelio, miško ir upės. Rasota žolė rytais, o įdienojus saulė ir daug dangaus – kaip ir įprasta įpusėjus vasarai. Šalti desertai. Ne vien ledai, cassata ar šaldiklin nukištas arbūzas. Lietuviška juoda duona – nerealus dalykas. Ne tik sūrpyragių pagrindams vietoj […]
desertai
Niekada nebuvau didelė rabarbarų gerbėja. Kadaise pas tėvus augo vešlus jų krūmas, kurio dabar nelikę nė ženklo – panašu, kad nemeilė rabarbarams buvo apėmusi visą šeimą. Iki šiol vos gūžtelėjusi pečiais turguje praeidavau jų ryšelius ant prekystalių suguldžiusias močiutes. Man jie įsiminė kaip tiesiog rūgštūs stiebeliai, iš kurių verdamas kompotas. O šiemet, po ilgos pauzės, […]