Tunisas rugpjūtį
Iš pradžių pasitinka šioks toks chaosėlis.
Šiukšlių krūvos pakelėse ir pakrūmėse. Daugybė benamių katinų. Prie judrios gatvės miesto centre piemens ganomos avys, o visai greta – restoranas, kuriame čirškinami avienos kepsniai. Savotiškas arabų stalo etiketas ir negeriamas vanduo iš čiaupo, kurio, teisybės dėlei, buvo paragauta ir nutarta daugiau nebebandyt. Nuteplioti ir, regis, niekada ir nevalomi, viešbučio kambario langai. Kondicionierius balkone ant plastikinės kėdės.
O tada nusipurtai kelionės nuovargį, įsliuogi į bikinį ir ateina metas desertui – nuostabiai jūrai, iš kurios nesinori lipti lauk, vis aplenkiant vieną kitą krabą ar rašalo spalvos medūzą, kurias pliažo securité, pataikaudami poilsiautojams, išžvejoja į krantą, ir per 30 laipsnių perkopiančiai oro temperatūrai. Tunisiečiai juokauja, kad šįmet pasisekė ir mums, ir jiems, nes šis rugpjūtis vėsesnis, įprastai karštis gerokai viršija 40 laipsnių ribą.
Ir tas pirmą kartą išbandytas all inclusive pasirodo netgi visai neblogas dalykas. Pabūti 100 proc. turistams – toks ir buvo šios kelionės tikslas. Nesiversti per galvą, nebėgioti nuo vieno istorinio objekto iki kito, nemėginti per savaitę išragauti viso Tuniso.
Verčiau išsimiegoti, žarstyti smėlį, atsukti veidą saulei, kad jį nubertų strazdanomis, ir nebijoti raukšlių – kiekviena jų lyg antspaudas pase į svečią šalį. Tįsoti ant šezlongo su knyga, judant saulės kryptimi po parasoliu (gražus man tas prancūziškas žodis parasol – sulaikyti saulę) ir mirkti jūroje. Dar kelios akimirkos, ir, regis, užmigsi užglostytas aksominės šilumos, aplink liejantis melodingam arabų, prancūzų ir kitų kalbų kokteiliui… ir pabusi nuo pliažo kaimynystėje gyvenančio gaidžio periodiškų kakariekų. Klaidžioti dulkėtomis negrįstomis miestelio gatvėmis ir tapti nedidelio stebuklo liudininkais, kai už prasivėrusių aukštų neišvaizdžios vilos vartų spėji išvysti arabišką oazę – baseiną, apsuptą sodriai smaragdinio žydinčio sodo. Po vakarienės ilgai sėdėti po naktiniu dangumi krintant žvaigždėms, o pirmą naktį nubusti 4 valandą nuo pro langus skriejančio dainingo kvietimo į aušros maldą.
Čia faina žinoti, kad rytoj laukia dar viena karšta diena, turkio spalvos jūra ir giedras dangus – tvirtos kaip mūras vasaros atostogų Viduržemio jūros pakrantėje dedamosios, retsykiais paįvairinamos virš galvų nuplasnojančių flamingų.
Galėtum raukytis, kad maistas viešbutyje neturi nieko bendra su šalies kultūra, bet net ir tarp fritkių bei spagečių buvo nuostabių baklažanų ir paprikų – jie čia visur: ir kaip įvairių troškinių dalis, ir tiesiog kepti, tirpstantys burnoje, garnyrui; traškių, sūrių it pati jūra, sardinių; neatsivalgomo kuskuso, apšlakstyto alyvuogių aliejumi; neįtikėtinai gardžios deginančios ojjos (vietinės šakšukos) su merguez, aštriomis dešrelėmis, – kokia laimė, kad jos būdavo per kiekvienus pietus ir vakarienę! Alyvuogių, šviežių daržovių ir vaisių… Gausiai sirupe mirkytos yo-yo spurgos, brik – įvairiausio įdaro traškūs pyragėliai, įsukti į plonos tešlos sluoksnius ir iškepti aliejuje, datulių ir pyrago trupinių triufeliukai, chalva ir pain au chocolat pusryčiams – dėl tokių suvenyrų keliais kilogramais ūgtelėjo ne bagažo svoris…
Tunise tarp delnų ištirpo vasara. Jis šį rugpjūtį tapo vieta, kur bent trumpam nusipurtėm rutiną, galėjom iškvėpti. Pabėgti ir užsimiršti. Vieta, kuri leido pamiršti laikrodžius, gyventi aplinkos ritmu: čia laikas ėjo savu keliu, oras, vėjas ir jūra – savu, o mes – kažkur per vidurį.
„The cure for anything is salt water: sweat, tears or the sea“, – rašė Karen Blixen. Negalėčiau sutikti labiau.
