Tam tikri dalykai gyvenime yra konstanta. Toliau nuo miesto, nuo darbų ir sumautų, bet neišvengiamų įsipareigojimų, kuriuos beprotiškai gera užrakinti, o raktą įsimest į rankinę. Tokie yra šeštadieniai pas tėvus. Jau išsukdama iš miesto žinau, kas manęs laukia, ir vėl ir vėl suprantu, kaip to pasiilgau.
Žinau, kad vėl vartysiu tradicinį šeštadienio lietrytį (būtent – vartysiu, nes skaityti ten nėra ko, stebuklinga mamos ištikimybė spausdintam žodžiui; be kita ko, dirbdama leidyboj išmokau, kad įdomiausi dalykai visada rašomi po nuotraukomis ir didžiaraidėmis citatomis tekstų vidury). Žinau, kad vėl kils diskusija, kam eiti į rūsį bulvių, paskui – kam jas skusti; ir žinau, kad visada nusileis tėtis, nes vanduo šaltas, nereikia tau šaldytis rankų, tu jau tas bulves verčiau iškepk, o purvinuoju darbu aš pasirūpinsiu. Žinau, kad keptos bulvės bus vėl taip, kaip reikia, apskrudusiais šonais (aliejus, druska, pipirai, kartais svogūnas), smulkiai pjaustytos, nes mama kitaip nei moka, nei mėgsta (ji visada sako, kad jai gardžiau valgyti iš mažos lėkštelės, o jos smulkinta balta mišrainė yra visiškai priešingybė močiutės stambiai pjaustytai – nes ji, priešingai, mėgsta greitai ir ūkiškai, nėra laiko vazotis), kad pomidorai (taip, vėl pomidorai, nes jų liaupsinimo laikas dar nesibaigė) vėl bus sumaišyti su svogūnais ir grietine, o tada, kai susijungs vienoj lėkštėj su keptomis bulvėmis, vėl aplankys tas tikras lietuviškas katarsis, iš kartos į kartą perduodamas senelių, paskui tėvų, tada vaikų ir taip toliau. Ar kam nors kada nors yra kilusi mintis keptas bulves ir pomidorus su grietine įtraukti į lietuviškos virtuvės patiekalų sąrašą ir restoranuose patiekti užsienio svečiui? Tai pats tikriausias lietuviškas rudens comfort food. Sotus, užpildantis visus skrandžio užkaborius; ir na ir kas, kad paskui jautiesi sunkus kaip akmuo, – jautiesi laimingas, jautiesi namuos.
Ko daugiau gali reikėt?
