pyragėliai su riešutų sviestu
Liūdesį sudaužiau į šukes ir paslėpiau šilkiniame maišelyje, perrištame kaspinėliu. Šiandien jaučiuosi lengva kaip ta princesė iš pasakos (pūskite mane, pūskite). Kiekvienoje dienoje ėmiau ieškoti krislelio džiaugsmo. Gerai nuteikia praeivio šypsena, rytinės radijo laidos vedėjo humoras, katinas, gulintis šlapioje kriauklėje, reikiamomis garbanomis pasipuošę plaukai ir pailsėjusios akys. Sapnai – spalvoti ir šviesūs.
Kartais, atrodo, imu ir pavargstu. Dirbti, galvoti, rūpintis ir egzistuoti. Tuomet spjaunu į nepunktualų visuomeninį transportą ir einu namo pėsčiomis. Senamiesčiu, per pusę miesto, koja už kojos, mintis ir rūpesčius atiduodu vėjui ir palieku pusnyse. Grįžtu tuščia galva ir nugairintais skruostais.
~ Vidinį kirminą reikia doroti jo paties priemonėmis, – bandau užsirašyti sau ant kaktos.
~ Absoliutaus laimės recepto nėra, jos nepasigausi ir neprisijaukinsi, nenusipirksi ir nepasigaminsi, neatsisiųsi internetu ir neatrasi facebook‘e.
~ Gyvenimo kokybė priklauso nuo akinių spalvos, per kuriuos stebi pasaulį.
~ Jei gyvenimas daro staigų posūkį, nereiškia, kad nulėksi nuo skardžio. Galbūt laukia dar geresnis kelias. Naujos galimybės. Kitas pasaulis.
Po truputį save pratinu prie tos minties. Baisu klaikiai, bet tuo pačiu ir norisi. Žiūrėsim.
~~~
~ pyragėliai su riešutų sviestu ~
lakštas sluoksniuotos tešlos
2oo g riešutų sviesto (Nutella ar panašaus)
saujelė graikinių arba migdolų riešutų, pasmulkintų ir paskrudintų
išplaktas kiaušinis pyragėliams aptepti
~~~
~~~
Atšildytą tešlą plačiai iškočiok, aptepk riešutų sviestu, apibarstyk skrudintais riešutais (šiek tiek pasilik) ir susuk ritinėlį.
Aštriu peiliu supjaustyk riekelėmis, dėk į popierines keksiukų formeles, o šias – į keksiukų kepimo formą, pyragėlius aptepk kiaušinio plakiniu, pabarstyk likusiais riešutais ir pašauk į orkaitę keliolikai minučių, kol dailiai paruduos.
~~~
~~~
Skanaus!
Idėja: Žurnalo „Mano namai” receptai: pusryčiai
:) hallo ich heisse kiki, und du und du und du.! vokiečių truputį nugirstu, nes kokių 80 procentų užsieniečių bendrabuty buvo vokiečiai.. ir kai žiūrėjau das weisse band, kažin kokie žodžiai ir jų junginiai atsigamindavo, bet — bet labai silpnai. na, kada nors prigriebsiu gal ir tą kalbą. tiesą sakant, šypt, prieš pusantrų metų buvau beužsirašanti į vokiečių kursus – maniau, žinias atnaujinsiu.. bet kažkaip ‘užstabdžiau’ ir.. sugalvojau prancūzų pradėti :D šypt. ką žinai, gal dabar ne nantėj, o kokioj jenoj sėdėčiau.
o čia gal nuo mano džiūstančios matematikos man taip kalbinių dalykų norisi, kad lovoje prieš miegą skaitau.. ne ką kitą, o prancūzų gramatiką :D na, čia kas antrą vakarą maždaug. savo malonumui, bien sûr.
o su anglu, žinoki, man kažkaip liūdnai – filmus žiūriu, informacijos masę skaitau, bet matau, kad jau kokių gudresnių žodžių imu nebesuprasti, o kai pačiai reik pasakyti – ir nebepamenu. ir gramatinės konstrukcijos iš galvos išbildėjo, ir laisvas mąstymas anglų kalba, o kai praėjusią savaitę per anglų k. paskaitą rašėme laišką, išvis užsiblokavau. aišku, nelyginu su vargšais vietiniais studentais, šypt, bet.. kai palyginu su savo ankstesnėm žiniom, norisi imtis už galvos. musiau reikėtų porą metų ir tam krašte pagyvent? :)
Oi, nepriminti prašyčiau man baltistikos, ačiū ačiū ačiū :)) Slavai, baltai, prokalbės, aaaa. Nors nesakau, būdavo ir perliukų.
Atradimo džiaugsmas – baisiai suprantamas. Ne veltui mano vieni mėgstamiausių būdavo leksikos seminarai, oi, mielas dėstytojas tokių užduočių prigalvodavo, taip rausdavomės savuose leksikos lobynuose… :) Net dūmai rūkdavo :))
Dėl kalbų… Tų teisi. Reik nebijot klysti ir mokytis iš savo klaidų. Gaila man primiršti nevartojamas kalbas, atrodo, skaitai, klausai, supranti didžiąją dalį, o štai tarti žodį tenka… Ir bijai susimauti. Metu ir aš maišelį vieną antrą :))
Vokiečių, sakai. Mokiaus. Irgi 7-erius. Ir ką? Taviškė situacija: papasakot apie save mažumą galėčiau, dar žinau eine kleine schweine ir alles. Keista išties, kodėl tos kalbos taip ir neįsisavinau :/
Anglų pamiršt sunkiau, viskas aplink tampa anglosaksiška :) Arba amerikoniška. Ir knygos, ir muzika, ir filmai… Tik tiek, kad kalbėt ja nėra labai situacijų.
Pasiguodėm, ane :)
mane kalbos irgi masina. net visokie paviršutiniškai kalbotyriniai dalykai (ei, tai kaip ten su baltų ir slavų ryšiais???? kuri teorija ‘teisinga’?) ir istorijos ir tas
Atradimo Džiaugsmas,
kai supranti, kad ‘dežąvū’ iš tiesų yra ‘déjà vu’, jau matytas, o portfelis – porter + feuilles , t.y., nešti plius lapai. tik šįkart tai pajunti gyvai, o ne iš kokio TŽŽ.
dėl Aukščiau Greičiau Stipriau – tai juk taip natūralu norėti Tobulėti, ypač tokioj srity, kurioje rezultatai apčiuopiami.
pati irgi norėčiau norėčiau norėčiau, bet kad kažkaip.. reikia labai Nebijoti ir Stengtis. ir Kalbėti su Vietiniais ir dar nebijoti ir nebijoti klysti ir viską, o julytė tokia maža ir baugšti kad oi oi!
bet čia ne skundų maišelių mėtymo varžybos, tad ,)
tik man truputį labai apmaudu, kad vokiečių mokinausi 7 metus, o dabar vargiai beišspausčiau ‘ich heisse jule, ich komme aus litauen’. ir anglų kalbos žinios bei gebėjimai, jaučiu, važiuoja velniop — dėl šito tai neįmanomai liūdna!
Aha, gal ir alias, prajuokinai :))
Kalbos man patinka. Bet nei aš poliglotė, nei kas. Visų po truputį moku, vienų daugiau, kitų mažiau, trečių graibaus, o idealiai – tik lietuvių :)) Tik tiek, kad, kai mokais vienos ar kitos kalbos, žodžiai spiečium galvelėj lakioja, pabandyk atsirinkt!
Norėč’ daugiau, labiau, geriau mokėt. Na, tris bent – puikiai :) Ir prancūzų labai patikt pradėjo. Taviškiuos įrašuos taip žaviai skamba tie trumpučiai intarpai, ak :)
oi kaip ramini :) puiku puiku .)
galvelėje man vis dar mintijasi lietuviškai.. dažniausiai. tiesa, ir anksčiau turėjau problemų. pamiršdavau, pėvėzė, žodį ‘balkonas’ ir sakydavau mamai – ‘išnešiau.. ten.. m.. patalpa, kur mūsų butui priklauso, bet kaip ir lauke’. čia gal ‘alias’ įtaka? :D
ale tu tai išvis išvis poliglotė. žaviuosi! kai buvau maža, sakiau, kad bent septynias kalbas mokėsiu.. tai jau.
Nesibaimink. Pažįstami žodžiai žmogaus, kurio galvoje sukasi ir vartosi kalbos kalbelės žodžių puotoje.
Aš, tarkim: kalbu kalbu kalbu, ir op, pamirštu žodį. Vidury sakinio. Kalbu lietuviškai, turiu omeny. Nėra žodžio, dingo. Atsimenu jį: a) angliškai, b) rusiškai, c) lenkiškai!, d) ispaniškai ir e) itališkai (kas per??). O lietuviškai – ni ni :) Puikumėlis, jei pašnekovas – truputuką poliglotas, o jei ne? Batai :) Arba slidės :)
Parašiau, ir pačiai juokinga tapo. Bet taip jau yra mano gyvenime su tais žodžiais :)
Nieko tokio, žodžiai grįžta, su y ar su į :) Viskas čia tvarkoj :) Va, grįši namolio…. … .. :))
(pakuždėsiu: pastaruoju metu pagaunu save rašančią „grąsina” ir „sugryžta”. ir pamirštančią žodžius – ne tik anglų kalbos (mat vis menkiau vartoju, ypač gyvai), bet ir lietuvių! baisu!
užtat labai gera tada tokius dailius įrašus skaityti – sklandžius, žodingus, įvairiaspalvius.
Ačiū, merginos.
Matyt, ateina metas pokyčiams, kuriuos būtina nuspalvint pozityviomis mintimis :)
julyt, tavo žodynas, paprieštarausiu, netgi labai turtingas, štai. Tad nereik čia ;)
paantrinsiu Astai – koks gražus įrašas! mano matematikės žodynas per siauras išreikšti jausmams, kuriuos anas viduje pažadino. po tokios emociškai tuščios fiziškai išsiurbtos dienos.
toks kvepiantis laisve!!
Būtent tokių minčių mintelių man ir reikia pastaruoju metu. Taip sunku buvo, bet pradedant kapanotis, užsikabinant už vilties šiaudo… Kaip nors :)
Toks savas įrašas, toks visas… mano gyvenimas paskutinėmis dienomis tiesiog persunktas lygiai lygiai tokiomis mintimis ir planais, ir tikėjimais :) Bandau išsitraukt geltonus akinius – pavasariui pasitikti, saulėtoms nuotaikoms prisijaukinti :))