Išlipu iš lėktuvo, už kelių tūkstančių kilometrų palikusi Lietuvą su jos viduržiemiu ir pusnimis iki kelių. Pasijuntu per daug prisirengusi – veidą glosto ir akis merkia skaisti saulė, sakyte sakanti, jog Romoje šiuo metu gerokai virš 18 laipsnių su pliusu. Vilnonis paltas pasirodo čia netinkama apranga.
Žmonės atrodo gyvesni už lietuvius. Gražiau rengiasi (vyrų batai nublizginti), geriau (skaniau!) maitinasi. Po pirmos dienos pietų trattoria supranti, kad valgymas čia visada buvo pramoga: valgytojai šurmuliuoja, gestikuliuoja rankomis nepamiršdami prieš juos gulinčių lėkščių su paprastu, bet drauge nepakartojamu maistu ir taurėmis, sklidinomis retsykiais vandeniu skiestu vynu. Čia suvoki, jog akiai paprastas aromatingų bazilikų, šviežių, sunokusių pomidorų ir gero alyvuogių aliejaus derinys akimirksniu virsta mažyčiu šedevru.
-E buono?*
– Molto buono, grazie.**
Atrodo, kad Romoje už kiekvieno kampo prieš akis atsiveria fontanas arba aikštė, o ore nuolat sklando iš kiekvienoje, net ir siauriausioje, gatvelėje tarsi akmenukai pajūryje pabirusių trattoria, ristorante maisto kvapai. Paprastas maistas ir sudėtinga architektūra – tai būdinga Italijai.
Itališka virtuvė – neturtingųjų virtuvė, la cucina povera. Maistas gaminamas iš sezoninių daržovių, nes daugelis žmonių nebuvo ir nėra tokie turtingi, kad įpirktų mėsą, dėl to ją sunaudodavo iki pat subproduktų, tačiau makaronų, kad ir koks neturtingas būdavai, turėdavai visuomet. Štai Neapolyje juos džiovindavo saulėkaitoje pakabinę ant skalbinių virvių. Pastai gardinti lysvėse auginami bazilikai, šalavijai, petražolės, švelnūs baklažanai, sultingi pomidorai, saldžios cukinijos, stambūs artišokai, kvapnūs česnakai, o kur dar jūros gėrybės, nuo kurių žemiškas paprastų patiekalų skonis virsta tobulu.
Vien stebėdamas miesto gyventojus jautiesi lyg dalyvautum commedia dell’arte. Jie vairuoja kaip išprotėję, tarsi bėgtų nuo nelaimės. Gatvėje cypia stabdžiai, nuolat maigomi garso signalai ir pro pravirą vairuotojo langelį sklinda ne visai cenzūrinė leksika. Prieini nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, apsidairai ir skuodi lyg pamišęs tarp automobilių, net nemąstančių sustoti. Tikras stebuklas, kad pakelėse nematyti sudaužytų automobilių ir vaitojančių praeivių.
Net ir nesėdintys už automobilių vairo gyventojai atrodo triukšmingi: mojuoja rankomis, rėkauja, pyksta, juokiasi. Triukšminga aistringa tauta. Niekuomet nemaniau, kad esu bejausmė, visgi lyginant su matytais emocingais žmonėmis kartais jaučiausi miegančioji gražuolė. Matyt, lietuviškas šaltumas įsigėręs drauge su šaltomis žiemomis, pilkais rudenimis, vėju ir lietumi, saulės stoka, amžina melancholija, tvyrančia už kampo. Eini gatve ir negali įsivaizduoti, kaip įmanoma gyventi nuolatinėje erzelynėje, tačiau žmonės čia juokiasi ir šypsosi dažniau nei uždari lietuviai.
Tikriausiai sveikiau gyventi, kai emocijos yra paviršiuje.
~~~
~ bruschetta su avokadais ir pomidorais ~
8 riekelės pačios skaniausios duonos
skiltelė česnako
pačio geriausio alyvuogių aliejaus
~
prinokęs avokadas
šaukštas citrinos sulčių
petražolių šakelė
druskos
šviežiai maltų juodųjų pipirų
~
2 vidutinio dydžio pomidorai
žiupsnelis džiovintų bazilikų (jei gausit šviežių – valio) arba Santa Maria Pasta Basilico prieskonių
druskos
šviežiai maltų juodųjų pipirų
1. Duoną supjaustyk riekelėmis ir trumpai paskrudink orkaitėje. Lengvai įtrink česnaku, pašlakstyk aliejumi, pabarstyk pipirais (Aš duoną skrudinu ne visuomet, retsykiais tingėdama tiesiog pašlakstau aliejumi ir pabarstau maltais pipirais).
2. Avokadą sutrink šakute, iš karto supilk citrinos sultis (suteikia ir skonį, ir išsaugo dailią žalią spalvą), sudėk smulkintas petražoles, paskanink druska ir pipirais.
3. Pomidorus susmulkink, pagardink prieskoniais, druska ir pipirais.
4. Krauk ant duonos, pašlakstyk pagal skonį aliejumi, ir tiek. Tiesiog geriausias užkandis :)
~~~
Buon appetito!
* Ar skanu? (it.)
** Labai skanu, ačiū. (it.)
