Minkštos šviesos, rusvų tonų, prigesusios saulės ir obuolių pyragų metas. Kažkada čia jau esu rašiusi: kai nežinai, ką kepti, rinkis obuolių pyragą. Tai desertų karalystės klasika, nepavaldi jokioms madoms. O šiemet obuolių tiek, kad net šalia namų esančiame draustinyje, kuriame kažkada buvo kaimas, netikėtai atradau saldinių – savo vaikystėj su pusbroliais lenktyniaudavom, kuris pirmas ryte iki […]
be miltų
Kai turiu per daug protinės veiklos (atrodo, kad galva subyrės į šukeles, o smegenys išsibarstys kaip graikiniai riešutai ir nei vienų, nei kitų nebesurinksiu), geriausiai išsitaškau su dulkių siurbliu arba fotiku. Vienintelė sąlyga – fotografuot turiu sau. Neskubant, pakrapštant nosį, išeinant laukan apkarpyt visžalių krūmų, susimalant cukraus pudros kavamale, nulupant dešimt mandarinų nuotraukoms ir užsisvajojus […]
be miltų
Vasara tikriausiai prasidėjo ir baigėsi dar kovo mėnesį ir į Londoną (vėl) (galbūt) ateis, matyt, tada, kai aš būsiu Vilniuj. Sako, miestui gresia potvyniai, o visuomeniniam transportui – baisingi vėlavimai. Aną savaitę 2 mln litrų vandens (gerai jau, vandens iš vamzdžių, ne lietaus) užtvindė vieną metro linijų, o mūsų kiemelyje esančios terasos stogas prakiuro ir […]
ir vegetarams
Londone nėra ryškios ribos tarp žiemos ir pavasario. Na, žinot, tų pavasarinių upelių gatvėse, nuo stogų bėgančių, į skardines palanges barbenančių ir už apykaklių byrančių lašų, pirmųjų – šildančių – saulės spindulių, pamažėle besitraukiančių pieniško sniego lopinėlių, žibučių šlaituose ir bundančios žemės. Čia krūmas už lango visą žiemą nenumeta lapų, per naujametį termometras rodo plius […]