ir kita gyvenimo poezija + proza
Farinata – tai toks gudrus itališkas pavadinimas, po kuriuo slepiasi visai paprastas ir sveikuoliškas kepinys iš avinžirnių miltų, vandens, aliejaus ir žiupsnio druskos. Pagal skonį ir aplinkybes skanu įberti kedrinių pinijų, pabarstyti žolelėmis ar gaminti taip, kaip aš – su cukinijos griežinėliais, graikiniais riešutais ir […]
Nauja mėgstamiausia sriuba mūsų virtuvėje. Na, negaliu sakyt, kad visiškai visiškai nauja ir nėsyk neragauta. Labai panašią kiekvieną vasarą iš šviežių daržovių verda ir mama, ir močiutė. Tik įdeda ir dar šio bei to – iš tikrųjų nė nežinau, ko, gal daug daug meilės, bet […]
Atlingavo liepa. Tokia, kokios ir laukiau: karšta, saulėta, gaivi vakarais, ką tik nulijus, ankstyvais rytais pasidengianti rasa. Beprotiškai galvą susukanti kvapniais liepų žiedais tyliomis dienomis be vėjo. Atostogomis. Neišbrendamomis pievomis. Tingiomis katino dienomis. Kažkur skaičiau, kad ilsėtis – tai nesvarstant priimti visa tai, ką tau […]
Mėgstu analizuoti. Įvykius, santykius, žmones. Kapstytis jausmuose ir poelgiuose. Svarstyti ir persvarstyti. O metų pabaiga – būtent tas laikas, kai verta sustoti ir atsigręžti į benueinančias dienas. Prisiminti tai, ką nuveikei ir kam pritrūko ryžto, kur lankeisi ir ką palieki ateinantiems metams. Kuo didžiuojiesi ir […]
Atostogauti yra gera. Netgi viduržiemį. Viduržiemį – ypač. Kai rytais visus pažadina nenuoramos žadintuvai, kai tenka skubėt į darbus, bristi per pusnis, atsikasinėti automobilius ir keiktis spūstyse, aš palaimingai sapnuoju kažkelintą sapną. Tingiai rąžausi, pramerkiu akis ir nusprendžiu, kad dar anksti, kad keltis juk nereikia, […]
Minimalistinę, t.y. be jokių papildomų priedų, tokių kaip bulvės, morkos ar įmantrūs prieskoniai, ir tirštą moliūgų sriubą pamėgau tik nuosavame sode užsiauginusi šių nuotaiką keliančios spalvos vaisių. Šlakelis grietinėlės arba grietinės ją tik dar labiau pagerina. Skanumėlis. ~~~ ~~~ Net ir tokia cinikė sriubų atžvilgiu […]
