Aš nesu pagyrūnė. Greičiau atvirkščiai – santūrus žmogus, emocijomis pernelyg nesišvaistantis ir aplinkinių negąsdinantis. Vis dėlto šį sykį kunkuliuote kunkuliuoju. Dėl triufelių! Vienintelio šokolado, kurį išvydus sublizga akys ir į viršų pakyla kairiojo antakio lankas. Jų galiu suvalgyti net tris iš karto. Savo noru! Ranka tiesias į dėžutę ir švelniai paruduoja lūpų kamputis išdavikas. Kakavos […]
Atostogauti yra gera. Netgi viduržiemį. Viduržiemį – ypač. Kai rytais visus pažadina nenuoramos žadintuvai, kai tenka skubėt į darbus, bristi per pusnis, atsikasinėti automobilius ir keiktis spūstyse, aš palaimingai sapnuoju kažkelintą sapną. Tingiai rąžausi, pramerkiu akis ir nusprendžiu, kad dar anksti, kad keltis juk nereikia, galima patinginiauti ir neskubėti. Šiandien praleisiu dieną taip, kaip noriu […]
Labiau už viską norėčiau saulės ir išsitiesti žalioje pievoje. Skaičiuoti debesis, graužti smilgą ir į dangų paleisti dievo karvutę. Nudegti nosį ir pasipuošti strazdanomis. Prisiskinti glėbį ramunių. Įmerkti kojas į ežerą ir sklaidyti smiltis. O vakare, suokiant lakštingaloms, po obelimi gerti arbatą ir kalbėtis. Iki išnaktų, iki paryčių, kol saulė nurausvins dangų. Visa tai bus, […]
desertai
Myliu naktinį Vilnių. Šokoladinę tamsą žaibais skrodžiančius žibintus ir automobilių šviesas, šiltais žiburėliais viliojančius senų namų langus ir jaukias kavinukes, vėlyvuosius praeivius, dailiai apšviestas elegantiškas bažnyčias ir miesto aikštes. Paros metą, pilną paslapties ir mįslių. Sakoma, kad tamsa įkūnija liūdesį. Tačiau argi šokoladinis tortas ar jį puošiantis kakavos debesėlis yra liūdni? :) Saldūs, kartoki – […]