Kalėdos – tai metas, kai kiekviena akimirka atrodo ypatinga, o skoniai įgauna magiško žavesio. Labai mėgstu visus aguoninius kepinius, ypač per šventes, kai jie konkuruoja su cinamonu prikvėpintais gardėsiais. Sunku atsispirti – o ir nereikia, juk pačios gražiausios žiemos šventės nutinka vos kartą metuose. Šis kalėdinis aguonų tortas su bruknėmis – ne tik saldus desertas, […]
kalėdos
Kasmet, kai labiausiai stinga saulės ir šviesos, gruodžio 13 dieną Švedijoje švenčiama Šv. Liucijos diena – žiebiamos žvakės, skamba dainos ir kepamos lussekatter – šafraninės bandelės, pagardintos razinomis arba džiovintomis spanguolėmis. Laikoma, kad geltona bandelių spalva tamsiausiu metų laiku turinti atbaidyti blogį ir teikti viltį – nuo gruodžio 13-osios saulė iki pat Kūčių leidžiasi vis […]
kalėdos
Popierinės žvaigždės iš konditerinių maišelių užbūrė turbūt prieš ketverius metus, kai pamėginau kelias pirmą kartą pagaminti kalėdinei žurnalo fotosesijai. Patiko taip, kad kasmet padarau dar bent po vieną – ir sau, ir dovanų. Smagu, kad kokį motyvą nupieši ir iškirpsi, tokią žvaigždę turėsi. Jos VISADA išeina nuostabios, nereikės nieko matuoti baiminantis, kad koks centimetras ims […]
kalėdos
Gravlax (pavadinimą galima būtų šifruoti kaip užkasta lašiša) kilo iš Švedijos. Pasakojama, kad viduramžiais druska buvusi brangi, todėl senieji švedai sugalvojo alternatyvų konservavimo būdą: lašišos filė dėdavo į iškastą ir vandens bei pačios žuvies kraujo pripiltą duobę, užberdavo ją beržų žieve ir įvairiais prieskoniais bei žolelėmis. Šitaip būdavo iš- (ir už-) kasinėti ištisi sodai Švedijoje, […]
kalėdos
Istorija apie kalėdinę antį. Netoli mūsų namų Londone buvo mėsinė. Labai britiška (mėsininkas Pete’as šnekėjo tokiu sodriu Rytų Londono dialektu, kad ilgainiui praradusi viltį jį suprasti, ėmiau linksėti atsakymus į visus jo klausimus), nedidelė, valdoma šeimos, kurios herojai su prijuostėmis ir peiliais – rankose ir už prijuosčių – iš nespalvotų nuotraukų nužvelgdavo pirkėjus ir šiaip […]
kalėdos
Mano pirmos panettone liko vaikystėje – atsimenu jas namie raudonose dėžutėse; iš Italijos, sakė, tokios tada dar tolimos ir egzotiškos. Skonis neišliko, išliko kvapas – vanilės ir citrusų, lengvas pažado aromatas. Riekelė ar dvi su arbata, tada dar kelios, o tada trupinius surinkdavau pirštu – godžiai, kad nė vienas nepasimestų. Namuose panettone išsikepti norėjau seniai. Norėdavau, […]