ir kita gyvenimo poezija + proza
Vasarą, kai pomidorai saldūs tarsi apšlakstyti medumi, desertui dažnai renkuosi vien tik juos. O pietums įpjaustau į salotas drauge su kitomis vasariškomis uogomis ir vaisiais, keliais bazilikų lapeliais ir traškios duonos gabalėliais. Pavyksta beveik itališka panzanella, tik lietuviškesnė ir todėl tikresnė. Nes vasaros pietūs gaivūs, […]
Sunku įsivaizduoti tradicinius sekmadienio arba šventinius pietus be gardaus kepsnio kvapo, kutenančio nosį ir kviečiančio skubėti prie stalo. Šis vištienos kepsnys primena vaikystėje daugelio taip mėgtą netikrą zuikį. Paruošiamas lygiai taip pat paprastai, tik pagardintas žaliomis pistacijų akutėmis, kvapniais rozmarinais ir trupučiu brendžio, jei tik […]
Mano pietūs paprastai greiti. Vis dar mokausi ir Mažylį mokau ramaus laiko už stalo. Be žaislų, knygų, filmų. Bėgiojimų po namus. Tos pamokos nėra lengvos, bet kiekvienas postūmis džiugina. Nesu mama, kuri už viryklės praleidžia pusdienį. Neruošiu ypatingo maisto. Bet ir praktiškai negaminu to, ką […]
Šviežios bulvės. Varškės sūris. Žalumynai. Šie trys man – kaip burtažodžiai, atvėrę duris į pavasarį. Sudėti į vieną ir kepti begales kartų. Sudažyti į grietinę ar jogurtą, šilti ar visai atvėsę. Dabar, kai šviežių bulvių turguje siūlo jau beveik kiekvienas prekeivis, o už langų drėgna […]
Kai kurie filmai (į)kvepia. Šokoladu, rytietiškais prieskoniais, citrininiais pyragais, vynu. Arba vyriškai – rozmarinais. Gorgoncola. Kepinamu česnaku su aitriosiomis paprikomis. Ir sočia pasta. Apie ką aš? Apie Estômago (Skrandį), ironišką brazilų dramą apie kalėjimo (ir ne tik) virtuvę, kurioje gardžių kvapų itin gausu. Gyvenimo restorane […]
Niekada neabejojau: patikima buitinė technika būtina kiekvienam, mėgstančiam suktis virtuvėje. Jei tik leidžia galimybės, ji padeda išvengti nemėgstamų darbų (išsukti sviestą su cukrumi ranka ar užminkyti tešlą) arba sutaupyti laiko ir elektros energijos. Savo virtuvės neįsivaizduoju be orkaitės. Joje gaminu viską: ir kvapnius pyragus, ir […]