ir kita gyvenimo poezija + proza
Britiškas Eton mess – per nesusipratimą sukurtas desertas. Ar bent jau taip pasakoja jo istorija. Britų grietinėlės sūnų pamėgtame Itono koledže XIX amžiaus pabaigoj vyko kriketo mačas. Neaišku, kuo jaunimėlis gardžiavosi pietums, bet po jų skubėta patiekti desertą – pavlovą su plakta grietinėle ir braškėmis. […]
Skaičiau, kad viduramžiais kaštainiai buvo laikomi vargšų maistu (nes buvo pigūs, galėjai prisirinkti jų pats; lengvai paruošiami – pakako užžerti žarijomis, kad apskrustų; ir maistingi – tiek vieni patys, tiek sumalti, vartojami kepiniams). Vėliau jie krito į akį ir skrandį Karaliui Saulei, tik ne bet […]
Gravlax (pavadinimą galima būtų šifruoti kaip užkasta lašiša) kilo iš Švedijos. Pasakojama, kad viduramžiais druska buvusi brangi, todėl senieji švedai sugalvojo alternatyvų konservavimo būdą: lašišos filė dėdavo į iškastą ir vandens bei pačios žuvies kraujo pripiltą duobę, užberdavo ją beržų žieve ir įvairiais prieskoniais bei […]
Šafranai pasižymi subtiliu, su jokiu kitu prieskoniu nesipainiojamu, skoniu. Kartais jis regisi kartokas, net metališkas, bet tuojau pat poetiškai pražysta gėlių, medaus ir gaivaus jūros vėjo tonais. Brangiausias pasaulyje prieskonis Lietuvoje niekada nebuvo populiarus greičiausiai dėl kultūrinių priežasčių (nors metrikose rašoma, kad ant mūsų stalų […]
Dabar sunku patikėti, kad pomidorai, Naujojo Pasaulio užkariautojų laivais pakliuvę Italijon, vos nenuriedėjo į kulinarijos užribį: buvo pravardžiuojami velnio vaisiais (nes atrodė įtartinai raudoni) ir kaltinami beveik tomis pačiomis nuodėmėmis, kaip ir laužų dūmams pasmerktos raganos. Net kultūringasis Renesansas neužstojo jų nuo įtarios visuomenės, tikėjusios, […]