ir kita gyvenimo poezija + proza
Kai nežinau, kokį desertą pagamint svečiams, vaikui ar sau silpnumo akimirką, renkuos madlenas. Paprastai – citrinomis ir vanile kvepiančias, jau nebežinau, kiek kartų keptas ir visada pavykstančias. Šokolado noriu retai, juolab gryno, bet kepiniuose jis paprastai man netrukdo, atvirkščiai, padeda, šitaip saldumynų tiesiog suvalgau mažiau […]
Kiekvienas žinome savų šildymosi būdų. Namie šalta. Trejos poros kojinių, vilnonis megztinis, daug arbatos. Atidaryta įkaitinta orkaitė vietoj šildytuvo. Kiek per daug laiko duše. Kepami pyragai, jaukūs pledai, šokiai pagal random radijo dažnį, kas dar? Turbūt sriubos, troškiniai su čiliais, iš esmės bet kas, kas šildo […]
Minkštos spalvos, lyg prisimerkusi saulė, švelnus lyg vasara, lyg jau nebe oras, jausmas, kad kažkas neišvengiamai praėjo, bet kai kas dar tik bus, ir obuoliai – rugsėjo nesumaišysi su niekuo. Obuolių pyragų metas sutampa su rudens pradžia, bet juk tai aksioma ir konstanta, jiedu susiję neatskiriamai, […]
Kol mano sportas vis dar laukia savo eilės (žinau, kad žodžiai nėr laiko yra klišė ir saviguoda), sportuoju su dukra ant rankų, labai ilgais pasivaikščiojimais po parką ir… daug galvodama apie maistą. Iš tiesų kūrybiniai reikalai vis suteikia galimybę improvizuoti, nenuskęst rutinoj ir išbandyt sveikesnes […]
Nežinau, kas savaitgalį geriau: ar kai iš vakaro žinai, kad galėsi nors pusvalandžiu ilgiau pagulėti lovoje (nes su rutina atsiranda galimybė dalintis abiem, ir – taisyklė, kurią vis bandoma nuginčyti, – pirmenybę į poilsį bent vieną dieną turi tas, kuris visą savaitę dirbo namams ir […]
Aš pavasario vaikas. Sningančių obelų sodų, pienių pievų, žydinčių alyvų ir ilgų vakarų. Ir tie gimtadieniai kaskart vis kitokie. Ar prisimenu geriausius? Žinoma. Bet kiekvienas jų savaip brangus. Ir tie, kurie ašaroti, ir tie, kurie sutikti išjungus telefoną, ir tie, anapus Lamanšo, ir tie, terasoj […]