ir kita gyvenimo poezija + proza
Žinau, kad aš kažkur užtrukau. Palydėjau vasarą ir tyliai išėjau į rudenį. Įdomus buvo ruduo. Ilgas, šiltas ir labai darbingas. Buvo dalykų, kurie ėjos it spragtelėjus pirštais. Buvo ir tokių, kurie subyrėdavo nė neįsibėgėję. Trys mėnesiai prabėgo neįtikėtinai greitai. Žinai, kas yra sunkiausia po ilgos […]
Prieš akis – šienaujama pieva ir ilgas vakaras po dideliu dangumi. Lengvais žingsniais ėjęs mano žmogus staiga sustoja ir sušnabžda: įkvėpk. Dabar. Jauti? Ar užuodi – taip kvepėjo mano vaikystės vasaros, sako, o akyse leidžiasi saulė. Mūsų vasaros tokios pat, šypsaus. Ir prisimenu visas kvailystes, […]
Karštos dienos ir basos kojos. Miestas, su dulkėmis ir įkaitusiu asfaltu likęs kažkur ten, anapus greitkelio, miško ir upės. Rasota žolė rytais, o įdienojus saulė ir daug dangaus – kaip ir įprasta įpusėjus vasarai. Šalti desertai. Ne vien ledai, cassata ar šaldiklin nukištas arbūzas. Lietuviška […]
Niekada nebuvau didelė rabarbarų gerbėja. Kadaise pas tėvus augo vešlus jų krūmas, kurio dabar nelikę nė ženklo – panašu, kad nemeilė rabarbarams buvo apėmusi visą šeimą. Iki šiol vos gūžtelėjusi pečiais turguje praeidavau jų ryšelius ant prekystalių suguldžiusias močiutes. Man jie įsiminė kaip tiesiog rūgštūs […]
Šviežios bulvės. Varškės sūris. Žalumynai. Šie trys man – kaip burtažodžiai, atvėrę duris į pavasarį. Sudėti į vieną ir kepti begales kartų. Sudažyti į grietinę ar jogurtą, šilti ar visai atvėsę. Dabar, kai šviežių bulvių turguje siūlo jau beveik kiekvienas prekeivis, o už langų drėgna […]
Kai manęs paklausia, iš kur semiuosi įkvėpimo, visada atsakau taip pat abstrakčiai – iš mane supančios aplinkos. Nes ją sudaro koks milijonas kartais pačių netikėčiausių sudedamųjų, kurių vienu ypu ir neišvardinsi. Vienas įkvėpimų, įnešusių į mano pasaulį spalvų – prieš kelias savaites praūžęs renginys maisto […]
