kreminė vištiena su pesto padažu ir mascarpone sūriu
Tabula rasa.
Švarus lapas, kuriame neįspaustas nei vienas žodis, neišlieta nei viena eilutė. Po truputį prisipildantis, raidė po raidės, skiemuo po skiemens, mintis po minties. Pasileidžiantys sakiniais po baltas pievas lyg juodos avys. Kartais triukšmingai, irzliai ir nevaldomai, kartais kukliai, švelniai ir romantiškai. Nelygu diena, nuotaika, įspūdžiai. Kartais įkvėpimas išsivaduoja kaip prastas tualetinis vanduo, kartais lieka gerų kvepalų šleifas. Mūzos neturi tvarkaraščio, jos aplanko tuomet, kai pačios to nori. Atsisėda ant peties ir šnabžda, ir meilikauja, o pirštai vos spėja bėgioti klaviatūra, popieriumi arba telefono mygtukais, žodžiai susivelia, susiraizgo, susispaudžia, dėlioji frazes, nebe sakinius, pamiršti taškus, kablelius ir lietuvybę, nes mūzos nelaukia, jos greitos ir nenuspėjamos, net nepastebėsi, kaip nuskries ir liksi nuleidęs galvą. Šaukštai po pietų, taip sakoma?
~~~
~ Įlieti spalvų, suteikti skonį, padėti nusišypsoti, susimąstyti ar užlieti šilumos banga.~
To siekiu rašydama kiekvieną įžangą. Kartais jos gimsta spontaniškai: geriant arbatą, žiūrint pro langą, nugirdus frazę gatvėje ar filme, perskaičius eilutę knygoje. Kartais pati diena padiktuoja temą. Kartais žodžiai pabyra tarsi akmenukai pajūry, kartais juos tenka žvejoti tinklais. Būna visaip. Atsidarau tuščią kompiuterio lapą, atsiverčiu užrašų knygutę ir žodis po žodžio gimsta vaizdas.
Kartais galvoju, kad gal žemė per greitai sukasi aplink savo ašį, nes, atrodo, žodžiai bėga bėga bėga, mainosi galvoje, o aš toj pačioj vietoj trypčioju, mindžiukuoju, tarsi kažko laukiu, lyg panelė plazdančiomis blakstienomis ir laukimo nurausvintais skruostais, išėjusi į pirmą pasimatymą…
~~~
~~~
O pietums, ar, greičiau, vakarienei mieliems mano skaitytojams – truputis Pietų. Ryškių spalvų, saulės šypsenos, raudonskruosčių pomidorų, pesto žalumos ir sūrio sotumo. Šį sykį – nuo kažkurio krašto palei Viduržemio jūros pakrantes, tebūnie tai bus... jūs ir patys žinot, ką aš myliu :)
~~~
~ vištiena su pesto padažu ir mascarpone sūriu ~
2 vištienos filė gabalėliai
šaukštas žaliojo pesto padažo
šaukštas mascarpone sūrio
(jei abiejų pastarųjų naudosite po kelis šaukštus, kaip kad dariau aš, įdaras bus labiau linkęs išbėgti)
2 šaukštai maltų džiūvėsėlių
3-4 nedideli pomidorai su šakelėmis
saujelė kedro riešutų arba skrudintų saulėgrąžų
4 šaukštai alyvuogių aliejaus
druskos
šviežiai maltų juodųjų pipirų
1. Orkaitę įkaitink iki 180 laipsnių. Vištienos filė nuplauk, nusausink ir įpjauk skersai – padaryk kišenėlę.
2. Pesto sumaišyk su mascarpone ir, masę padalinęs į dvi dalis, prikimšk vištienos kišenėles.
3. Vištieną sutepk šaukštu alyvuogių aliejaus, pasūdyk ir pabarstyk šviežiai maltais juodaisiais pipirais.
4. Lėkštėje suberk džiūvėsėlius ir juose atsargiai, kad neiškristų įdaras, apvoliok vištieną.
5. Kepimo indą ištepk šaukštu aliejaus, sudėk vištieną, nuplautus ir nusausintus pomidorus ir apipilk likusiu aliejumi.
6. Kepk apie pusvalandį. Likus maždaug 5 min. iki kepimo pabaigos, apibarstyk kedro riešutais arba saulėgrąžomis.
~~~
Būtinai gaminsiu dar ne sykį. Vištiena pavyko kreminė, sultinga, ideali.
Patiek būtinai šiltą su šviežia šviesia traškia duona. Arba salotomis.
~~~
~~~
Skanaus!
Pagal BBC Good food
sis, smagu, kad patiko, ačiū, kad užsuki :)
prisidėsiu prie Violetos, pamačiusi keptą pomidorą sunkiai atsilaikau. neatsilaikiau ir šį kartą. puikus receptas. ačiū už skanią sekmadienio vakarienę!
Laima, mano pačios profesija taipogi susijusi su kalba, ir kas iš to? Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad siekiu literatūrinių aukštumų. Kritikuoti visi galime. Jei jums to norisi – maloniai prašau. Galėčiau ir pati pasivaikščiot po tinklaraščius ir pažerti kritikos dėl kalbos, stiliaus, klaidų ir panašių dalykų. Kam nuo to bus lengviau? Man – tikrai ne.
Apskritai nuoširdžiai nusibodo ši diskusija. Mielai kviečiu jus ir likusius komentatorius, turinčius, ką pasakyti, lankytis Eglės tinklaraštyje (dėl kurios, mano akim, nekalto komentaro panika ir kilo) ir ją pratęsti, nes šios temos nebenoriu plėtoti.
duonosirzaidimu, gal turiu labai neteisingą prieigą, bet žvelgiu į blogus kaip į gerą receptų resursą. Visų knygų nenusipirksi, el. paieškos irgi kartais vargina, o bloguose daug patikrintų gerų receptų. Ir kaip meniškai tai bandoma patiekti – manęs visiška nedomina. Mano pačios profesija susijusi su kalba, ir jeigu komentuočiau įžanginius tekstus, tektų pranešti autoriams, kad jie dažniausiu atveju ženkliai prastesni negu pateikiami receptai. :)
Puiku, kai blogas tampa saviraiškos būdu, bet perdėtas literatūrinės ir estetinės pusės sureikšminimas (turiu omeny Eglės komentarą) atrodo šiek tiek keistai.
Džiugu, kai pietūs ruošiami kūrybiškai.
Liūdna, kai visa kūrybinė potencija, visa saviraiška sukoncentruojama į pietų stalą.
Laima, aš dar sykį pasikartosiu: kiekvienas skaitytojas vadovaujasi savo poreikiais.
Apskritai džiugu, kad, pamatę įžangą, kurios neskaito, žmonės dar iki recepto nukeliauja ;)
Dėl vištienos – šaunu, kad patiko, siunčiam labų dienų BBC Good food’ui :)
O man tie pomidorai buvo visai nebūtini :) Aš mieliau sudėčiau šviežius. O įdaras tiesiog tobulas. Neturėjau nei aštraus peilio, nei vištienos filė įpjovimo įgūdžių, nei patpgių pjaustymui gabaliukų, o gavosi beprotiškai skanu ir įdaras neišbėgo (dėjau nedaug ir sutvirtinau smeigtukais).
Kas gi dėl įžangų – daug merginų maisto bloguose tikrai gražiai rašo, bet aš asmeniškai nemėgstu maišyti kažkokių savo pamąstymų ir maisto. Tiesioginio ryšio tarp maisto ir man kylančių minčių nėra, tad aš asmeniškai rašau apie nemaistą atskirai.
Forelle, tavasis blogas yra geriausias iš visų, ir aš irgi daugumą įžangų praleidžiu, net kai jos būna gražios – ne iki to, kai renkiesi vakarienę :)
Violeta, šypsomės :)
Je, pomidorai čia būtini (man) ir ne visai (jam). Dar labiau tiktų vyšniniai (daugiau tilptų ;), o bet tačiau tokių neturėjau. Beje, man jie suteikia ne tik skonį, bet ir estetinį vaizdą (traukiu iš orkaitės ir šypsaus, tokie raudoni smagūs rubuiliai :)
Nu ir pridiskutuota jau čia.
O aš pamačiau keptą pomidorą ir išėjau iš proto :) aišku vištiena turbūt nereali, bet tie pomidorai…. jaučiu derinukas… wowawywa :)) O įžangas tavąsias praryju pirmiausia, kaip ir visuose kituose mano mylimuose bloguose, mane veža kai pradedu skaityt nuo pradžių ir taip tarsi išlaukiu tų fotografijų ir galiausiai recepto…nu man taip labai patinka… :) Ir tikrai nenuvertinu tų tinklaraščių ar jų savininkų, kurie postina tik receptą, labiau erzina kai receptai masiškai štampuojami nuo kokio vieno pamėgto tinklaraščio, tada man jausmų ir nesimato. o dabar šypsomės :)
Forelle, draugai :)
Šaunu, kad patiko patiekalas. Krūtinėlei reik labai aštraus peilio, ir visa paslaptis :) Tik man dažnai įdaras iškrenta/išbėga, todėl neprošal dar ir smeigtukais tas kišenėles sutvirtint, matyt…
Sveik, valgyk daug uogienės ir gerk karštos arbatos :)
Nesivelkim į diskusijas, čia tikrai nėra skirta tau, ar Eglei, čia buvo tik mano pastebėjimas, kad ne kiekvienas gali rašyti. Aš tik išsakiau nuomonę, sutikusi kelintą kartą panašų į Eglės komentarą. Vis nepakomentuodavau kitur, dėl laiko stokos, tai dabar sirgdama ir turėdama laiko marias, prikibau pas tave. Daugiau jau čia neteršiu.
Beje, receptas superinis. Šiandien išbandėm tik be pomidoriukų, o jų labai labai trūko. Ir nesigavo taip gražiai, nemoku aš tos krūtinėlės gražiai atskirti.
Jule, kai pasveiksiu ir nulėksiu iki parduotuvės svarbių ingredientų, pamokinsiu kaip akytųjų struktūrų pasigaminti virtuvės sąlygomis :) ir dar valgomų. Apšvita fotonais ir jų įtaka, kol kas dar netirta
Matai, Forelle, esmė tame, kad nesupratau apskritai, kas sąlygojo tokią diskusiją. Aš niekad niekur nesu užsiminusi, jog va kaip blogai, kad tas ar anas nerašo įžangų. Niekada. Ne tame slypi tinklaraščio patrauklumas. Taviškiai receptai, tarkim, mane žavi ir be kažkokių įžanginių tekstų. Aš nelakstau ir neskambinu, kad tu ar jis neturi talento. Apskritai visa tai kvailystė. Realiai ne man visa tai adresuoti turėjai arba aš kažko nesuprantu.
dabar aš būsiu dar menkiau į temą, bet,
>>Juk niekam nepatiktų, kaip aš džiaugiuosi atradusi, jog didelių energijų fotonų srautas akytame silicyje inicijuoja naujų porų atsiradimą.
forelle, man būtų įdomu :D visiškai rimtai.
Merginos, man jūsų tinklaraščiai tikrai patinka, tai kas, kad ne visada tas įžangas perskaitau, bet jau ne pirmą kartą užkliuvo tas pasakymas, kad va kiti nieko nerašo, yra prastesni ir pan. Nepagalvojat , kad kiti nemoka rašyti, nemoka gražiai fotografuoti, neturi tam tikros technikos, bet jie vistiek galbūt sudeda savo širdį gamindami maistą? Aš nesuprantu to nuvertinimo, užtat taip prie jūsų ir prisikabinau. Atsiprašau labai, jeigu supykdžiau bet vietoj to, jog nurašydamos „neskaniais”, jūs galėtumėt duoti patarimus, kaip tapti „skaniais”. Egle, tu labai nuostabius straipsnius rašai, kodėl negalėtum sukurpti tokio su patarimais maisto blogeriams?
DŽ, viskas čia su pomidorais gerai ;) tik jį kaip pavyzdį paėmiau, nes toks ryškus nuotraukose :)
Ir dėl komentavimo. Čia buvo draugės išsireiškimas, net nežinau kuriame tinklaraštyje, prie kokio recepto
jule, šypt ir tau :) Įkvėpimas pas man į svečius užlėkė, matyt :))
Forelle, kažko bijot paklaust tikrai nereik :) Juk čia tinklaraštis apie maistą iš esmės, tiesiog jame bandau suderinti du savo pomėgius, kurių vienas – rašyti.
Įžangų skaityt nebūtina. Pati ne visuomet perskaitau, ypač jei jos ilgos ;) Tiesiog kiekvienam savo, tau gerai be jų, man jos gyvybiškai būtinos, nėr bėdos, skaitytojai atsirenka. Asmeniškai man pateikimas – labai svarbus. Ir nuotraukos, ir apipavidalinimas, ir tekstai – ištisas absoliutas. Dėl to, kad kažkas kažkam neįdomu – ačiū už nuomonę, bet toks mano ir mano tinklaraščio stilius.
Kas ten su pomidorais tau neaišku? :) Kepiau dėl to, kad taip recepte buvo :))
Egle, matai, mes pievom užsiimam :) Nebesikartosiu, nes tiksliai žinau, kad kai kam tokios rašliavos – tik lyriškai nukrypę papezėjimai. O aš ir nesiginu, man lyrika labai net prie širdies :))
Forelle, drįstu nesutikti :) nors tiesa, kad ne visiems išeina/norisi ar reikia rašyti. Ir nebūtina apie asmeninius išgyvenimus ar pamąstymus. Man maisto kultūra yra gerokai daugiau nei daugiau nei receptas. Fotkę ir receptą aš galiu internete ir knygose pati susirasti be problemų, o žmogaus sąryšis ir santykis su maistu, požiūris ir jo pateikimas daug ką pasako apie jį kaip asmenybę. todėl nutėkšti receptai, vakar aš gaminau tą ar aną – man yra ‘neskanūs’ ir aš jų net neskaitau. nebent būtų daug ir gražių nuotraukų. Bet čia tik aš esu toks priekabus skaitytojas, kiti gal kitokie.
Na, aišku ne visi jas(įžangas) skaito, bet ir ne visiems jos rašomos. Tam kam reikia recept yra antra įrašo dalis. O kodėl baugu paklausti ‘ne vietoj ir ne į temą apie pomidorus” tai aš jau nesuprantu ir nesuprasiu :) Juk maisto blog’as pirmiausia yra apie maistą, nereikia iškelt jausmų į pirmą vietą.
O jei atvirai, tai visokių yra, visokių ir reikia. ir tai yra gerai ;) Kiekvienas randa ką jis nori skaityti, o kiekvienas rašantis ir gaminantis randa kas jį skaito. Argi ne taip? :)) Ir visiems gi gerai ;)
Egle, kiekvienas esam skirtingi. Puiku, jeigu tu mėgsti rašyti, moki tai daryti ir turi skaitančių tuos tekstus. Aš jausmais nemėgstu dalintis su visu pasauliu. O jeigu aš parodyčiau ką sugebu, kažin ar iš vis kas eitų į blogą. Juk niekam nepatiktų, kaip aš džiaugiuosi atradusi, jog didelių energijų fotonų srautas akytame silicyje inicijuoja naujų porų atsiradimą. Analizuoti eksperimentinius duomenis, rašyti apie tai aš sugebu, iš to duoną ir valgau
Skaitau maisto blogus tik dėl receptų, taip kad man, įžangos buvę nebuvę, dėl laiko stokos dažniausiai jos lieka net neskaitytos.
Irgi į pievas nuklydau, tik kartais iškilus klausimui dėl kokio produkto ar gaminimo eigos, bijai žmogus ir paklaust, nes visi rašo apie įžangą, apie savo jausmus, o tu jau iškart būsi nepataikęs į temą paklausęs apie pomidorus arba kodėl geriau apkepti, o ne apvirti
O kaip kažką primena. Dažniausiai negaliu įrašo, kol į galvą neatsikrausto tinkama mintis. paskutiniu metu jos – leisgyvės ir išsikvėpusios…
Neįsivaizduoju, kaip kiti pirštampuoja po tris receptus kasdien :D ir turėk žmogus laiko, noro ir dar ką parodyt ;)
ai ir vėl aš į pievas. į pievas..
tabula rasa, kūrinys, man labai patiko. labai. dar ir prieš porą trejetą savaičių net širdelė sudrebėjo, kai pamačiau, jog nantėje vykstančiam šokio festivaly bus pasirodymas palei jį – kaipmat nugvelbiau bilietą. šypt.
o tavosios įžangos – veikiausiai kartojuosi – man tokios… artimos. ir tokios… tikros. nefabrikuotos. išjaustos. išgyventos. žaviuosi.
// o manasis įkvėpimas iškvėpimas viskas vėl išsikraustė. po paraliais!