mano Kreta

Šių atostogų labai reikėjo.

Toli nuo namų, reikalų ir pačios savęs. Be saiko jūros, daug saulės ir jokių rūpesčių dėl buities, nes apie viską jau pagalvojo kiti. Na, tik nepamiršti nusileist pavalgyt ir ant durų palikt pakabuką su prašymu sutvarkyt kambarį. Arba kitą, netrukdyti pietų miego metu.

Jau buvau pamiršusi, kokios geros gali būti tokios tinginių tinginio atostogos.

O Kreta nuostabi. Kalnai, jūra, alyvmedžiai, cikados ir skanus maistas. Geras vynas (ir nė vieno kretiečio, blaškomo vėjo). Nuodėmės verta baklava.

Jei tektų salą apibūdinti vienu žodžiu, rinkčiausi daiktavardį šviesa.

Čia ji ypatinga ir kaskart, leidžiantis lėktuvo trapu, apakina. Gal dėl nuo visų krantų dangų atspindinčios jūros, o gal tiesiog palaiminta čia gimusių dievų, Kreta spindi.

Ir tuos spindesiu dosniai dalijasi. Kai 1983 metais saloj buvo atverti pirmieji du viešbučiai, niekas per daug netikėjo, kad praėjus beveik keturiems dešimtmečiams kasmet Kretoj nusileis per penkiasdešimt tūkstančių lėktuvų (ir apie septyni milijonai keliautojų!).

Skaičiai įspūdingi (juolab kad saloje tėra per pusę milijono gyventojų), bet net high season metu paplūdimiuose niekada nesistumdysi pečiais. Vis dar esama atokesnių regionų, kurių gyventojai sunkiai priima auksinio turizmo eros pasekmes, tačiau dauguma mums draugiški.

Trečią kartą nusileidusi saloje, čia jaučiausi jei ir ne beveik kaip namie, tai bent jau kaip kambaryje, kuriame žinau, kur rasti šlepetes.

Kažin, kas mes būtume be kelionių? Gal urviniai žmonės, iki skausmo pažįstamose olose paišaliojanty nesibaigiančius žmogeliukus iš brūkšnelių. Bet ir jie, sako, retsykiais keliaudavo. Juk atrasti – tai ne prarasti, o ir kasdienybės magija, uždaryta tarp keturių sienų, ilgainiui ima ir išsivadėja.

 

Pasidalinkite:
error0

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *