~ geri metai: londone ar provanse? ~

Kartą Prancūzijoje, vaizdingajame Provanse, gyveno berniukas, vardu Maksas. Jaukiai leido nerūpestingas dienas nedideliame Château La Siroque dvare, apsuptame vynuogynų, žaisdamas tenisą, mokydamasis pažinti vyną ir gyvenimo tiesas globojamas dėdės Henrio meilės, išminties ir rūpesčio.

~~~

~~~

movies.about.com 

Pasukime istoriją keliais dešimtmečiais į priekį. Berniukas Maksas, dabar jau Makas Skineris – talentingas finansų ekspertas, šluostantis konkurentams nosis, gyvenime sukaupęs saujelę ar kelias nedraugų, įkyrią sekretorę ir vieną gerą draugą. Įsikūręs prabangiame dangoraižyje esančiame moderniai steriliame bute, vilkintis dizainerių siūtais kostiumais, geriantis kokteilius restoranuose, kol… tarsi iš dangaus nukrinta žinia, jog jis paveldėjo château. Taip, tą patį, La Siroque su vynuogynu. Maksas, dabar tipiškas londonietis, modernaus megapolio gyventojas, niekad nebūtų pagalvojęs apie gyvenimą kaime. Juokaujat? Be mobiliųjų telefonų įkyraus dūzgimo, akcijų ir obligacijų, miesto triukšmo. Vis dėlto kartais likimas taip sudėlioja kortas ir Maksas vyksta į Prancūziją.

Kelionė į praeitį prasideda.

~~~

~~~

movies.about.com

Siužetas sluoksniuojamas kaip prancūziškas tartiflette: Provansą keičia Londonas, šį – Provansas. Lietų keičia saulė, nykią Londono pilkumą – žali vynuogynai, besitęsiantys kiek akys užmato. Sterilius biurus – gyvenimu alsuojantys château su Van Gogh paveikslų reprodukcijomis, etiketo varžomus restoranus – žaismingos kavinės po atviru dangumi. Greitą maistą – pantagriueliškai sotūs šeimyniški pietūs ir vakarienės. Kostiumus – neįpareigojantys, daugybę metų skaičiuojantys rūbai iš prancūziškos spintos. Kokteilius – išlaikytas (ir ne visai) raudonasis vynas. Žinoma, kiekvienas filmą mato skirtingai ir žavisi skirtingais dalykais. Priklauso nuo to, kaip nusiteiksi jį žiūrėti. Vis dėlto namo, baldų, daiktų, aplinkos pavydėti galėtų kiekvienas, virtuvės ir jos stalo – ne vien virtuvės entuziastai ar gurmė.

Filmas – šventė akims, nepaisant to, kad siužetas… ne, jis geras. Ne tobulas, ne šedevras, tačiau žavus nepaisant kelių pritemptų vietų. Visa prancūziško kaimo idilė – lyg ant delno: levandos ant palangės, muzika iš patefono, kvapai ir vynas. Bus ir amžinos britų – prancūzų nesantaikos, bus ir meilės (scena lietui lyjant!), kaip gi be jos Prancūzijoje, bus spalvingų personažų ir perkainotų vertybių. Įtraukia tiek, kad nesvarbu, kiek kartų filmą bežiūrėtum, norėtum štai imti, užsimerkti ir pabusti ten. Taip paprastai. Provanse. Bent vieneriems geriems metams.

~~~

~~~

movies.about.com

Džiugina kitoks Russell Crow amplua. Jis nebe herojus, ne pasaulio gelbėtojas, ne gladiatorius. Kaip visuomet žavi Marion Cotillard. Puikus operatorių darbas, kvapą gniaužiantys vaizdai, šmaikštūs dialogai.  Daug šiltų spalvų. Tiek daug, jog beveik patiki, kad gyvenimą galima pakeisti.

Tad skanaus. Filmo ar prancūziškos vakarienės, kurią, tikiu, kils ūpas paruošti. Pasiimk geriausią nuotaiką, padenk stalą dailiausia staltiese, pamerk puokštę gėlių, nublizgink geriausius indus ir įrankius, patiek skaniausio maisto, atkimšk butelį prancūziško raudonojo vyno, sukviesk mylimiausius ir mėgaukis.

118 minučių džiaugsmo, meilės, vyno, skanaus maisto ir truputis gyvenimo prasmės

~~~

~~~

movies.about.com

Geri metai. A good year (2006).

Režisierius – Ridley Scott.

Pagal Peter Mayle romaną „Metai Provanse“ (ieškok puslapio kairėje).



Bon appétit!

P.S. filmą kitą savaitę rodys vienas lietuviškas TV kanalas :)