tolima artima baltarusija

~~~

Savaitgalis buvo ne toks kaip visi. Neeilinis jau vien dėl to, kad turėjome nuotykį – išvažiavome lankyti giminių. Vyro giminių. Į Baltarusiją. Susitvarkėme vizas, nusipirkome autobuso bilietus ir į kelią. Kadangi jau ištekėjau, reikia nepasididžiuoti ir su naujai iškeptomis giminėmis susipažinti :)

~~~

~~~

Kelionė netolima – viso labo keli šimtai kilometrų nuo namų. Už sienos ir medžiai tie patys, ir keliai, tik tvoros kitos – betoninės, gremėzdiškos, juosiančios visą gyvenvietės šalikelę nuo jos pradžios iki pabaigos. Tai vis valstybės galvos nurodymas: dažai nemokami, ornamentas sugalvotas skirtingas kiekvienai gyvenvietei, spalvos parinktos – malonėk susitvarkyti, juk šalies svečiai turi matyti tvarkingus kaimus.

~~~

~~~

Iki kelionės teko girdėti įvairių pasakojimų apie šalies atsilikimą, apie netvarką ir skurdą. Netvarkinga jos tikrai nepavadinčiau – šalikelėse šiukšles ant rankų pirštų suskaičiuosi, miesteliai bemaž idealiai sutvarkyti. Didesniuose miestuose tvarkos dar daugiau. Gatvės (kaimuose), žinoma, daug kur nemačiusios asfalto, apie šaligatvius kai kur tik pasvajoti gali, bet tokie jau tie kaimai.  Skurdas? Visur jo yra, Lietuvos provincijoje situacija taip pat nėra geriausia. Tas pats pasakytina ir apie alkoholizmą. Sukasi žmonės kaip išmano. Užtat kokios bibliotekos! Net visai mažuose miesteliuose akį traukia naujumu. Vis dar veikia kolūkiai. Sako, ir nusikalstamumas nėra didelis. Nors gal tai ir propaganda… Visgi dėdė pasitiko mus stotyje, grįžtam namo – ten jau kažkas šeimininkauja… Savi, pasirodo, durys buvo neužrakintos. Ir ką gi – jokios panikos.

~~~

~~~

Kainos, kaip ir prekės parduotuvėse, žinoma, įvairios. Milijoninės. Išsitraukia baltarusis šimto tūkstančių jų zaičikų kupiūrą ir jauti, jog akys padvigubėja… Arba sako, žinot, milijoną sumokėjau už automobilį. Mūsų litais tai apie 1000. Tam, kad svečiams iš Lietuvos jų milijonai būtų lengviau suprantami, pinigus verčia (ir kaip mikliai!) į dolerius. Rečiau – į eurus. Tarkime, pensija vidutinė – 120 dolerių, butas vidutinio dydžio miestelyje – 12 000 dolerių, o viza į Šengeno šalis – 60 eurų.

~~~

~~~

Prestižiškiausia specialybė – gydytojo. Dar su pagarba žiūri į įgijusius aukštąjį išsilavinimą. O jei dar pasitaikė ir magistrantūroje studijuoti, ooo… Susižavėję linksi :) Susidarė įspūdis, jog žmonės stengiasi išmokslinti vaikus tiek, kad šie galėtų ateityje šalį palikti. Gimstamumas mažėja, didesnis jis tik kaip ir pas mus, matyt, asocialiose šeimose, kuriose auga ir po 7 mažylius, kadangi už kiekvieną vaiką priklauso nemažos išmokos; be to, sumažėjo santuokų, nesusituokus gyventi pelningiau: mokamos motinystės ir vienišos motinos pašalpos. Mūsų lankytoje šalies dalyje gyventojai kalba maišyta rusų-lenkų kalba, vienu metu susimąsčiau, ar apskritai jie bemoka tą valstybinę baltarusių… Buvo akimirkų, kai prireikė vertėjo paslaugų :) Vėliau, tiesa, persijungiau, filologinės žinios visur mane gelbėja :)

~~~

~~~

Žmonės – nuoširdūs. Linksmi ir paprasti. Susirinko dalis kaimo į litovcus, kaip jie mus vadina, pažiūrėti :) Smagu ir drauge jaudina: įeina po vieną į kambarį, spaudžia ranką, sveikina atvykus, kalbina ir vis klausia, kaip ten, pas mus, gyvenasi. Atrodytų, visas pasaulis girdėjęs apie Lukašenkos diktatūrinį režimą, priklausomybę nuo Rusijos ir demokratijos stoką, tačiau patys baltarusiai nei vienu žodeliu prie stalo apie jį neužsiminė. Nei geru, nei blogu. Apskritai apie politiką nebuvo kalbama, gal tuo mes ir skiriamės nuo jų: bent jau mano giminės jokia šventė be paburnojimų politine tema neapsieina. Gal žmonės bijo, juk neaišku, kuris čia šnipas :)

~~~

~~~

Juokas juokais, visgi kalbėti buvo apie ką. Buvo ir tostų, ir bučinių į skruostus, ir apkabinimų, ir dainų, ir dovanų. Net koncertas: dėdė su draugu čiupo akordeonus, dūdelę, pusbrolis – būgną, skambalus, ir pirmyn grot, dainuot, net sienos dunda. Man, įpratusiai (įpratintai) santūriai klausytis muzikos, kad jokiu būdu kaimynams už sienos nesukelčiau nepatogumų (juk jau vakaras!), pirma kilusi mintis: ir kas dabar bus? Pasirodo, viskas čia normalu ir įprasta, kaimynai įpratę ir visiškai draugiški, dėdė su jais puikiai sutaria, kaimynę daktarę ir naktį gali išsikviesti pulso pamatuoti.

~~~

~~~

Stalas pasitiko nukrautas vaišėmis, viskas taip skanu, taip skanu, taip visko norisi, atrodytų, taip paprasta, na, marinuoti grybukai, naminiai sūriai, dešros ir pyragai, bet su tokia meile gaminta, šeimininkai tokie svetingi, kad negali atsitraukti. Dėdė  vyną (ir ne tik :) pats gamina, daržoves vekuoja, nepėsčias :) Jam į pagalbą šį sykį atskubėjo pusbrolis su žmona. Šaunūs žmonės. Gydytojai :)

~~~

~~~

Trumpa ta mūsų viešnagė. Atsisveikinam šiltai, esame kviečiami apsilankyti, nepamiršti. Pažadam. Ir tikimės netrukus, galbūt kitą vasarą, vėl pasimatyti. Būtinai.

Да спаткання, Беларусь!
~~~

~~~

9 Comments

Add Yours
  1. 1
    duonosirzaidimu

    Suprantu, kur lenkiate. Tačiau kiekvienas šalį mato per savo prizmę. Važiavau giminių lankyt, o ne politikuot.

  2. 3
    egidija

    nostalgija suėmė… mano gi močiutė (babuška) baltarusė… kol vaikas buvau – kiekvienus metus per lapkričio šventes važiuodavom aplankyti… babuška krosnyje blynus kepdavo, pas mus tokių nėra – stori, putlūs be jokių aliejų ar taukų… o kiek ten uogų, grybų…
    suaugusi ir dabar lankausi baltarusijoje, bet darbo reikalais – tik iki minsko nuvažiuoju. kažkaip reiks vyrą užkrėsti mintim, nuvažiuoti dėdžių ir pusbrolių aplankyti… teisingai pasakyta, kad baltarusai geraširdžiai, nepasipūtę.

  3. 5
    julė

    irgi prisidėsiu prie įdomautojų – apie keliones į visokias pranūzijas ir italijas priskaityta daug, o štai apie labiau-rytines-kaimynes tikrai trūksta gyvų įspūdžių .) čia beveik kaip visokiems britams ir mūsų Lietuva sykiais atrodo Egzotika.

  4. 7
    ZD

    Wow koks idomus pasakojimas! Tikrai sauniai parasyta ir as ir as kaip egle jauciuos uz sienos pasedejus.. Turint omeny kad mociute vos uz keliu km nuo baltarusijos gyvena kazkaip net geda kad ne sykio nebuvau.. O juk idomu butu!

  5. 9
    Egle

    Jurgita, koks nuostabus pasakojimas. Toks šiltas, tikras ir dvasingas. Ir aš jaučiuos pabuvojus ‘už sienos’.
    Ačiū.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *